Šiaurės Ivo Džima
25°26′05″ š. pl. 141°16′51″ r. ilg. / 25.43472°š. pl. 141.28083°r. ilg.
Šiaurės Ivo Džima (jap. 北硫黄島, oficialiai Kita-Iōtō, taip pat Kita-Iwō-jima[1], Kita-Iōjima 'Šiaurės sieros sala') – toliausiai į šiaurę nutolusi Vulkaninių salų, priklausančių Ogasavaros salynui, sala, esanti 80 km į šiaurę nuo Ivo Džimos. Ji nutolusi 1170 km į pietus nuo Tokijo ir 207 km pietų-pietryčių kryptimi nuo Čičidžimos.
Salos plotas siekia 5,57 km², kranto linijos ilgis – 8 km. Salą sudaro smarkiai erozijos paveiktas Sakagigaminės (榊ヶ峰) stratovulkanas, iškylantys į 792 m aukštį virš jūros lygio (pagal kitus šaltinius, 804 m). Yra dar viena viršukalnė – Šimidzugaminė (清水峰, 665 m). Sala priskiriama Ogasavaros savivaldybei, bet yra negyvenama.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Anksčiau saloje gyventa žmonių. Pirmieji gyventojai atsikėlė iš Idzu salų 1889 m. Jie įkūrė Išinomuros (rytuose)[2] ir Nišimuros (vakaruose) kaimus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui saloje gyveno 103 gyventojai. Karo metu jie buvo evakuoti.[3]
1940 m. tapo Ioto savivaldybės dalimi. 1968 m. tapo Ogasavaros kaimo dalimi, kai salos buvo grąžintos Japonijai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Teikoku’s Complete Atlas of Japan, Teikoku-Shoin Co., Ltd., Tokyo, ISBN 4-8071-0004-1
- ↑ http://www.lib.utexas.edu/maps/ams/japan/txu-oclc-6900707-ng54-15.jpg
- ↑ Neal M. Bowers: "The Mariana, Volcano and Bonin Islands, " in Otis W. Freeman: Geography of the Pacific, 1951, p. 229
