Šiaulių tardymo izoliatorius

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi. Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą.

Šiaulių raudonasis kalėjimas

Šiaulių tardymo izoliatorius – įkalinimo įstaiga Šiauliuose. Nuo 1922 m. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimas, nuo 1945 m. – Šiaulių tardymo izoliatorius.

Istorija

Pirmasis kalėjimas Šiauliuose, kuriuose gyveno tik apie 1700 gyventojų, pastatytas 1823 m. tarp dabartinių Vilniaus ir Trakų gatvių. Tai buvo vieno aukšto ilgas pastatas, nudažytas baltai. Vėliau, kai 1909–1911 m. kitoje Kalėjimo (Trakų) gatvės pusėje buvo pastatytas raudonų plytų kalėjimas, šis pramintas „Baltuoju“. Jame buvo kalinami 1831 m., 1863 m. sukilimų, nacionalinio judėjimo ir 1905 m. revoliucijos dalyviai, todėl caro valdžiai 24 kalėjimo kamerų nuolat trūko. Baltojo kalėjimo likučiai Vilniaus g., kur įsikūrusi policijos nuovada, tebėra ir dabar.

„Raudonasis“ kalėjimas, skirtas 150 kalinių pradėtas naudoti 1911 m. vasarą. Tačiau 1921–1925 m. kalėjime būdavo po 600-700, o kartais net tūkstantis kalinių. Antrojo pasaulinio karo metais greta kalėjimo buvo įkurtas žydų getas, veikė priverčiamojo darbo stovykla Bačiūnuose. 1944 m. vasarą kalėjimo kieme buvo šaudomi vokiečių valdžiai nepaklusę šiauliečiai. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai kalėjime buvo kankinami ir žudomi partizanai bei pogrindininkai. Sovietinės valdžios metais pastatytas naujas baltų plytų korpusas, Šiaulių tardymo izoliatoriuje atsirado 104 kameros, bet kalinius tekdavo guldyti net ant trijų aukštų gultų, nes būdavo iki pusantro tūkstančio suimtųjų.