Gvadalupės mergelė

Mergelė Guadalupė meksikiečių katalikų gerbiamiausia ikona

Gvadalupė, Gvadalupė Mergelė (isp. Virgen de Guadalupe) – tai XVI amžiaus paveikslas, stebuklingai atsiradęs ant Amerikos indėno Jono Didako apsiausto po Mergelės Marijos apsireiškimo 1531 m., esantis Gvadalupės bazilikoje šiaurės Mechiko mieste. Tai Romos katalikybės ikona Meksikoje ir pats populiariausias Meksikos katalikių atvaizdas. Nobelio premijos laureatas Octavio Paz apie šį meksikos paveikslą yra pasakęs: „meksikiečiai po kelių šimtmečių ekspermentų tiki tik Mergele Gvadalupe ir Nacionaline Loterija“ (Paz, 1976).

Katalikų Bažnyčia švenčia Gvadalupės Mergelės Marijos šventę gruodžio 12 d., o šv. Joną Didaką (Juan Diego), kuriam Marija apsireiškė, mini gruodžio 9 d. 1531 m. tarp gruodžio 9 ir 12 d. įvyko Mergelės Marijos apsireiškimai, pakeitę visą Pietų Amerikos istoriją.

1541 m., praėjus 10 metų po Mergelės Marijos apsireiškimų, pranciškonų istorikas Toribio de Benavente rašė, kad 9 milijonai actekų tapo krikščionimis.

Marijos apsireiškimai ant Tepejako kalno

Kaip rašoma 1556 m. istoriniame dokumente „Nican Mopohua“, 1531 m. gruodžio 9 d. šeštadienio rytą, auštant Amerikos indėnas Jonas Didakas keliavo pro Tepejako kalną. Išgirdęs ypatingai gražų paukščių čiulbėjimą ant kalno viršūnės, jis atsigręžė link jo. Staiga paukščių čiulbėjimas nutilo ir Jonas išgirdo ramų jį kviečiantį balsą: „Jonai, brangiausias Jonai Didakai!“. Atsigręžęs pamatė skaisčioje šviesoje stovinčią jauną merginą, kuri jam tarė vietine actekų Nahuatl kalba: „Žinok, tikrai žinok, mano brangiausias mažiausias sūnau, Jonai Didakai, aš esu visuomet tobulai Mergelė Marija, vienintelio didžiojo tiesos Dievo, kuris teikia gyvybę, žmonių Kūrėjo, kuriam priklauso visa, kas yra aplink mus ir mus liečia, arba yra labai arti mūsų, dangaus ir žemės Viešpaties ir Savininko, Motina. Aš labai noriu, kad jie čia pastatytų mano mažą šventą namą, kuriame aš parodysiu Jį, išaukštinsiu Jį, padarysiu jį aiškiai matomą: aš duosiu Jį žmonėms visoje mano pačios meilėje, mano užjaučiančiame žvilgsnyje, mano pagalboje, mano išgelbėjime. Nes aš iš tiesų esu jūsų gailestingoji motina, tavo ir visų žmonių, kurie gyvena šiame krašte, bei visų kitų skirtingos kilmės žmonių, mane mylinčių, tų, kurie šaukiasi manęs, kurie ieško manęs, kurie manimi pasitiki. [...] Kad pasiektume tai, eik į Meksiko vyskupo rezidenciją. Pasakyk jam, kad tave siunčiu, taip, kad galėtum jam atskleisti, kaip labai aš trokštu, kad jis pastatytų man čia namą, įkurtų šventovę man čia, lygumoje. Pasakysi jam viską: visa, ką matei ir kuo stebėjaisi, ir ką girdėjai. Ir būk tikras, kad aš tai labai vertinsiu ir atlyginsiu už tai, kad dėl to praturtinsiu tave ir pagerbsiu. [...] Eik ir daryk visa, ką gali."

Nuėjęs pas vyskupą Juan de Zumárraga ir šiaip taip sulaukęs priėmimo Jonas Didakas papasakojo jam apie įvykusį apsireiškimą. Tačiau vyskupas juo nepatikėjo ir išsiuntė lauk. Tą pačią dieną Jonas sugrįžo prie kalno. Ten jam vėl pasirodė Mergelė Marija, kurios jis prašė siųsti vietoj jo ką nors kitą, kilmingesnį. Bet Marija jam atsakė: „Klausyk, mano mažiausias sūnau, patikėk, man netrūksta nei tarnų, nei pasiuntinių, kurie galėtų įsipareigoti perduoti mano dvasią, mano žodį, kad įvykdytų mano valią. Tačiau yra būtina, kad tu asmeniškai eitum, kad tu prašytum, kad per tavo užtarimą būtų įvykdytas mano troškimas, mano valia. Labai tavęs prašau, mano mažiausias sūnau, ir griežtai tau įsakau dar kartą rytoj nueiti susitikti su vyskupu. Pasakyk jam mano vardu, kad jis žinotų, kad išgirstų mano valią, mano troškimą, kad jį įgyvendintų ir pastatytų čia mano šventovę, kurios jo prašau. Gerai jam iš naujo pasakyk, kokiu būdu tave siunčiu, aš pati, visuomet Mergelė, šventoji Marija, Dievo Motina.“

Taigi kitą dieną Jonas Didakas sugrįžo pas vyskupą. Šis ir vėl nepatikėjo, bet paprašė ženklo. Jonas trečią kartą sugrįžo prie kalno. Mergelė Marija jam dar kartą pasirodė ir tarė: „Puiku, mano vaike, tu sugrįši čia rytoj, kad galėtum nunešti vyskupui ženklą, kurio jis tavęs prašė. Jį gavęs jis tikės tavimi ir daugiau neabejos dėl viso to, ir daugiau nebeįtarinės tavęs. Tu žinai, mano sūnau, kad aš atlyginsiu už tavo rūpestį, darbą ir nuovargį dėl manęs. Taigi dabar eik. Aš lauksiu tavęs čia rytoj.“

Visgi sekančią dieną, pirmadienį, Jonas Didakas neatėjo į susitikimą su Mergele, nes vienas jo dėdė sunkiai susirgo. Jis ėjo kviesti gydytojo, visą dieną jį slaugė. Kadangi jo būklė buvo labai sunki, dėdė galvojo, kad artinasi mirtis, todėl naktį paprašė Joną suieškoti kunigą, kad jam galėtų atlikti paskutinę išpažintį ir pasiruošti mirčiai. Gruodžio 12-tąją, antradienį, dar neišaušus Jonas išėjo ieškoti kunigo. Jis pasuko kitu keliu, nenorėdamas, kad Mergelė Marija jį pamatytų pirma, negu jis surasiąs kunigą. Tačiau Marija jį vis tiek pasitiko kelyje ir paklausė: „Kas vyksta, mano mažiausias sūnau? Kur tu eini?“ Išklausiusi jo žodžių Marija pasakė: \"Paklausyk. Įsidėk sau į širdį, mano mažiausias ir brangiausias sūnau, kad tai, kas tave gąsdino, kas tave liūdino, yra niekis. Neleisk tam tavęs sutrikdyti. Nebijok šios ligos nei bet kokios kitos ligos, nei jokio keliančio skausmą ar sielvartą dalyko. Ar aš nesu čia, aš, tavo motina? Argi tu nesi mano šešėlyje ir mano saugomas? Ar aš nesu tavo džiaugsmo šaltinis? Argi tu nesi giliai po mano apsiaustu, giliai mano glėbyje? Ar tau reikia kažko dar? Tegu niekas tavęs neverčia nerimauti, tenetrikdo. Neleisk savo dėdės ligai prislėgti tavęs liūdesiu, nes dabar jis nuo jos nemirs. Gali būti tikras, kad jam jau viskas gerai.“ Tą akimirką, kaip jis vėliau sužinojo, jo dėdė pasveiko. Marija tęsė: „Mano mažiausias sūnau, užlipk ant kalvos viršūnės, kur tu mane matei ir kur daviau tau nurodymus. Ten pamatysi įvairių rūšių gėlių. Nuskink, surink ir sudėk jas visas kartu, tada nusileisk čia ir atnešk jas pas mane.“ Jonas užlipo ant kalno ir, kaip Marija buvo sakiusi, rado ten įvairiausių gėlių. Jis nuskynė jas, įvyniojo į savo apsiaustą ir skubiai nunešė jai. Marija palietė jas ir tarė: „Mano mažiausias vaike, visos šios gėlės yra įrodymas, ženklas, kurį tu nuneši vyskupui. Pasakysi jam nuo manęs, kad jis matytų jose mano troškimą ir per tai įvykdytų mano norą, mano valią. O tavimi, kuris esi mano pasiuntinys, aš visiškai pasitikiu. Ir tvirtai tau įsakau, kad tiktai vyskupo akivaizdoje atvertum savo apsiaustą ir parodytum tai, ką neši. Tu jam tiksliai papasakosi, pasakysi, kad aš tau įsakiau užlipti į kalvos viršūnę ir nuskinti gėles, ir visa, ką matei ir stebėjaisi. [Tai darysi] kad galėtum įtikinti vadovaujantį kunigą, kad jis tuomet padarytų viską, kas jo atsakomybėje, idant mano šventovė, kurios jo prašiau, būtų pastatyta.“

Jonas Didakas nubėgo pas vyskupą, nešdamas tas nuostabias gėles, kurios niekad neaugo ant Tepejako kalno vidury žiemos. Po labai ilgo laukimo vyskupo pagalbininkai ėmė smalsauti. Jiems pavyko pamatyti rožes, tačiau ištraukti jų negalėjo. Pagaliau priimtas pas vyskupą Jonas Didakas papasakojo jam apie savo pokalbį su Mergele Marija ir atvėrė savo apsiaustą, kad parodytų gėles. Tą akimirką ant apsiausto medžiagos atsirado Mergelės Marijos paveikslas... Vyskupas ir visi ten dalyvavę puolė ant kelių priešais stebuklą... Vyskupas pradėjo verkti ir atsiprašinėti, kad iškart nepatikėjo.

Tuo tarpu Jonas, atlikęs savo misiją, sugrįžo pas savo dėdę. Šis papasakojo, kad jam pasirodė ir jį pagydė toji, kuri liepė jam viską papasakoti vyskupui, kad jis teisingai pavadintų jos paveikslą: „Tobula mergelė, šventoji Gvadalupės Marija“.

1533 m. Mergelės Marijos prašymu pastatyta pirmoji šventovė. Jonas Didakas visą likusį gyvenimą gyveno kaip atsiskyrėlis mažoje trobelėje šalia šventovės, kurioje buvo išstatytas stebuklingasis apsiaustas. Jis rūpinosi šventove ir sutikdavo piligrimus.

Gvadalupės apsireiškimų istorinis pagrįstumas

Gvadalupės Marijos apsireiškimų įvykį mini daug šaltinių ir vietinių raštų. Pats seniausias šaltinis – tai „1548-ųjų (arba Escalada) Kodeksas“, rastas 1995 m. Iki tol žinia apie apsireiškimą sklido žodžiu, kaip buvo įprasta actekų kultūroje. 1551-1561 m. Antonio Valeriano parašė „Nican Mopohua“ (tai reiškia „Čia pasakojama“). Tai patikimas istorinis dokumentas apie Mergelės Marijos apsireiškimus. Jis yra gražus istoriniu, poetiniu ir literatūriniu požiūriu, laikomas šedevru. Jo autorius buvo išsilavinęs Amerikos indėnas, rašęs lotyniškais rašmenimis, bet Nahuatl (actekų kalbos) garsais. Rengiantis Jono Didako kanonizacijai, 1996 m. buvęs Gvadalupės bazilikos abatas William Schulenburg pavadino Joną Didaką „mitiniu personažu“. Tuomet Vatikane buvo sudaryta 30 mokslininkų iš įvairių šalių komisija, kuri patvirtino, kad Jonas Didakas buvo istorinė asmenybė. Tarp jų naudotų šaltinių buvo 27 senovės indėnų dokumentai. Viename iš jų – Eskalados kodekse – buvo pateiktas Jono Didako gimtasis vardas ir mirties liudijimas.

Gvadalupės vardo reikšmė

Gvadalupė – tai ispaniškas vardas, juo pradžioje vadinta Ispanijoje esanti upė. Šis žodis turbūt kilo iš arabų kalbos ir reiškia „upės vaga“, „upės kanalas“. Iš tiesų Marijos vaidmenį išganymo plane galėtume palyginti su upės vaga, kuri nukreipia gyvąjį vandenį – Dievo malonę – link žmonių, o žmones veda pas savo Sūnų – Gyvojo vandens šaltinį. Toks oficialus Gvadalupės vardo aiškinimas.

Su ta upe ir miesteliu Ispanijoje susijęs XIV a. Marijos apsireiškimas. Kartą vieno piemens, vardu Gil Cordero, karvė išklydo iš bandos, tad jis leidosi jos ieškoti. Pagaliau po 3 dienų ją rado gulinčią miško laukymėje. Tuo metu jam pasirodė Švč. Mergelė Marija ir pasakė, kad toje vietoje, kur gulėjo jo karvė, buvo paslėpta šv. Luko Evangelisto padaryta jos medinė statulėlė. Ji prašė apie tai pasakyti miestelio kunigams ir kad jie pastatytų toje vietoje mažą šventovę, kurioje taip pat būtų rūpinamasi vargšais. Nuo tada Marija ten buvo žinoma kaip Gvadalupės Dievo Motina iš Ekstremadūros (Ispanijos regiono). Ispanijos karalius Ferdinandas ir karalienė Izabelė buvo įpratę lankyti tą šventovę, netgi ten buvo pasistatę rezidenciją, iš kurios pasirašė dekretą finansuoti Kristupo Kolumbo kelionę, kurioje jis atrado Ameriką.

Kadangi Meksikos Gvadalupės Marija paveiksle pasirodė kaip turinti maišytos rasės – actekų ir ispanų – veido bruožų, tai ir jos pasivadinimas Gvadalupe galėjo reikšti, kad ji atėjo ne tik pas indėnus, bet taip pat pas ispanus. Indėnus ji skatino pasitikėti krikščionybe, o ispanus skatino gerbti indėnų orumą, kuriems ji atstovavo, paveiksle persiimdama ne tik jų veido bruožais, bet ir tos kultūros simboliais. Amerikoje ispanai elgėsi labai žiauriai, jie žudė, kankino ir įkalindavo vietinius indėnus. Toks jų elgesys buvo visiškai užkirtęs kelią to Naujojo Pasaulio evangelizacijai, kuriai vėl nutiesė kelią Marijos apsireiškimas Jonui Didakui.

Kai kurie tyrinėtojai mano, jog Mergelė Marija galėjo pasakyti Nahuatl kalbos žodį „coatlaxopeuh“, kuris tariamas „quatlasupe“, panašiai kaip Guadalupe, ir reiškia: „toji, kuri sutraiško gyvatę“. Actekų vietinės religijos universalus simbolis buvo gyvatė. Actekų religija pasižymėjo žiaurumu, žmonių aukojimu dievams, kanibalizmu, poligamija. Pvz. 1487 m. per 4 dienų trukmės naujos Tenochtitlano šventovės pašventinimo apeigas actekų kunigai paaukojo apie 80 000 belaisvių. Tad Marija, savo pasirodymu paskatindama vietos indėnus masiškai atsiversti į krikščionybę, tikrai sutraiškė jų senąją religiją, kurią simbolizavo gyvatė.

Be to, Gvadalupės paveiksle Marija vaizduojama būtent taip, kaip aprašyta paskutiniosios Šv. Rašte Apreiškimo knygos 12-tame skyriuje, kur ją ir jos palikuonis, t. y. krikščionis, persekioja „slibinas, senoji gyvatė“. Tačiau jau pirmoji Biblijoje Pradžios knyga pranašavo būsimą kovą: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3,15).

Paveikslo simbolika

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad šis paveikslas glaudžiai siejasi su Naujojo Testamento Apreiškimo knygos 12-tuoju skyriumi. Štai Apreiškimo knygos aprašymas, atitinkantis Gvadalupės Marijos bruožus: „Moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia. […] Moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę“ (Apr 12,1-2.14). Vos prieš 14 metų nuo apsireiškimo prasidėjusios Reformacijos judėjimo teologai, pavyzdžiui, Jonas Kalvinas, nenorėjo pripažinti Marijai Dievo skirto tolimesnio vaidmens (po Jėzaus prisikėlimo) žmonijos išganymo plane. Jonas Kalvinas teisingai tvirtino, kad iš prigimties Marija nėra nei dangaus karalienė, nei visos Bažnyčios ar žmonijos motina, nei tarpininkė tarp žmonių ir Jėzaus. Tačiau taip pat tiesa, kad Marija visgi yra tokia, tačiau ne mūsų ar savo noru, bet iš Dievo malonės, vykdydama Jo valią, kurią ji atskleidžia savo pasirodymuose Jonui Didakui. Jeigu Apreiškimo knygos Moteris yra Mergelė Marija, o ne tik Bažnyčios ar sielos įvaizdis, kaip teigia kai kurie teologai, tuomet iš šios knygos simbolikos aiškiai atsiskleidžia, jog Marija tikrai yra Dangaus ir žemės karalienė bei Bažnyčios Motina, dalyvaujanti kovoje prieš šėtoną. Be to, vis stiprėjusį kai kurių teologų nusistatymą prieš pamaldumą Mergelei Marijai taip pat galėtume susieti su Apreiškimo knygoje minimu Moters persekiojimu: „Slibinas [...] puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką. […] Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį lyg upę vandens, kad nuplukdytų ją bangomis. […] Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą“ (Apr 12,13.15.17).

1970 m. Actekų civilizacijos ekspertas Mario Rojas atskleidė, jog Gvadalupės paveikslas yra tikras Vidurio Amerikos kodas, pilnas simbolių iš Nahuatl kultūros. Viskas, ką randame Dievo Motinos paveiksle, turi prasmę.

Akys, žvelgiančios žemyn, atskleidžia Marijos nuolankumą, tai, kad ji nėra Dievas. Indėnų dievai niekad nežiūrėdavo žemyn, o tik tiesiai.

Veido išraiška motinos, su meile, užuojauta ir švelnumu bei dideliu susidomėjimu žvelgiančios į vaiką, tarsi norėdamos šypsotis. Indėnai veidą laikydavo atskleidžiančiu žmogaus vidų.

Mergelės veidas ir plaukai tamsios spalvos, maišytos rasės žmonių veido bruožų, būdingų actekų moterų ir ispanų bendriems palikuonims.

Tiesūs plaukai indėnams reiškia, kad Marija yra skaisti Mergelė. Nes ištekėjusių moterų plaukai būdavo supinti.

Marijos rankos sudėtos maldai, tačiau indėnišku aukojimo būdu, laikančios ir siunčiančios Dievui savo vaikų prašymus ir troškimus. Kadangi indėnai melsdavosi ne tik rankomis, bet visu kūnu, Marijos sulenktas kelis simbolizuoja maldą šokyje. Be to, rankos sudėtos širdies plote – Marija meldžiasi širdimi, aukoja ją Dievui. Savo rankomis ji kartu saugo savo vaikų širdis.

Jos apsiausto spalva (mėlynai žalia turkio arba žalsva nefrito, kuris buvo laikomas vertingesniu už auksą; šios spalvos buvo rezervuotos dievams ir karaliams) atskleidžia jos karališkumą. Ši spalva taip pat simbolizuoja dangų.

Žvaigždės ant apsiausto simbolizavo naujos eros ir civilizacijos pradžią.

Tamsiai violetinę juostą aplink juosmenį actekų kultūroje moteris nešiodavo, kuomet būdavo nėščia.

Šviesiai rožinė Marijos tunikos spalva simbolizuoja aušrą, reiškiančią, kad Mergelė savo apsireiškimu skelbia jos Sūnaus, Dievo gimimą. Ši spalva taip pat simbolizuoja žemę.

Auksu apsupta sagė su kryželiu ant tunikos po kaklu yra šventumo simbolis.

Angelas indėnų kultūroje buvo vaizduojamas su erelio sparnais ir laikomas kūriniu, galinčiu labiausiai priartėti prie dievų, tarpininku. Be to, jis suprantamas kaip atnešantis naująją erą.

Keturlapis jazminas, arba saulės gėlė, pavaizduota tik kartą ant Marijos tunikos virš įsčių, simbolizuoja gyvąjį ir tikrąjį Dievą Marijos įsčiose. Keturi žiedlapiai reiškia keturias pasaulio šalis - amžiną Dievo judėjimą ir kosmoso centrą. Meksikiečiams tai buvo pats svarbiausias dalykas, tarsi ji sakytų: aš nešu Dievą-vaikelį.

Ant tunikos yra dar devynios gėlės, visos panašios, bet skirtingos. Vietiniai žmonės išreikšdavo tiesą kaip „gėlę ir giesmę“. Taigi šios gėlės simbolizuoja tikrą tiesą, kylančią iš dangaus, nes tų gėlių šaknys kyla iš Marijos apsiausto, nusagstyto žvaigždėmis. Gėlės žiedo forma primena hieroglifą, reiškiantį „kalnas“. Kalnas vietiniams žmonėms simbolizavo šventovę ir buvo aukščiausias taškas, kuriame žmogus susitinka su Dievu. Apvertus šią gėlę ji tampa panaši į širdį su arterijomis, simbolizuojančią gyvybę iš Dievo. Dar daugiau, šios širdies viduje galima pastebėti veidą su akimis, nosimi ir burna. Veidas širdyje – tai išminties, sugebėjimo mylėti, simbolis. Be to, tai primena Dievo pažadą išimti akmeninę ir duoti kūninę, jautrią širdį (plg. Ez 11,19-20) per tikėjimą į Jėzų Kristų.

Aplink Mergelę pavaizduotas debesis ir rūkas indėnams reiškė, kad ji ateina nuo Dievo ir yra nebe iš šio pasaulio.

Saulės spinduliai Marijai už nugaros reiškia ir tai, kad ji „apsisiautusi saule“ (plg. Apr 12,1), t. y. spinduliai sklinda iš Dievo jos įsčiose, ir tai, kad ji sukelia saulės užtemimą – tas, kuris joje, yra galingesnis už saulės ir mėnulio dievus.

Mėnulio centras, ant kurio stovi Marija, simbolizuoja patį Meksiko miestą (etimologiškai „Mexico“ reiškia „mėnulio centre, bamboje“). Be to, Marija pamina po kojomis tamsaus mėnulio, nakties dievą.

Nuorodos

• Romos katalikų puslapis Mergelei Guadalupei