Wen Jiabao

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Wen Jiabao
溫家寶
6-asis Kinijos ministras pirmininkas
Wen Jiabao (Cropped).jpg
Gimė: 1942 m. rugsėjo 15 d. (71 metai)
Tiandzinas, Kinija
Tautybė: hanis
Sutuoktinis(-ė): Zhang Peili
Vaikai:

Yunsong, Ruchun

Kinijos ministras pirmininkas
Kelintas: 6
Ėjo pareigas: 2003 m. kovo 16 d. –
Ankstesnis: Zhu Rongji
Partija: Kinijos komunistų partija
Alma mater: Kinijos geologijos universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Wen JiabaoVikiteka

Ven Dziabao (kin. 溫家寶, supaprastintai – 温家宝; g. 1942 m. rugsėjo 15 d. Tiandzine) – Kinijos politikas, dabartinis šalies ministras pirmininkas, buvęs (2002–2012 m.) Komunistų partijos politbiuro narys, viena iš pagrindinių asmenybių tarp ketvirtosios kartos Kinijos lyderių.

Gimė 1942 m. Tiandzino mieste, mokytojų šeimoje. 1960–1968 m. studijavo geologiją Kinijos geologijos universitete. Baigęs studijas gavo siuntimą dirbti geologu į Gansu provinciją Kinijos šiaurės vakaruose. Būdamas Gansu susipažino su ten taip pat dirbusiu būsimu šalies prezidentu Hu Dzintao. Gavęs tuometinio provincijos sekretoriaus Song Ping rekomandaciją, 1982 m. išvyko į Pekiną, dirbo Išteklių ir geologijos ministerijos tyrimų departamente tyrinėtoju, vėliau – viceministru. 1985 m. buvo išrinktas Komunistų partijos Centrinio komiteto biuro vicedirektoriumi, o sekančiais metais – direktoriumi. 1993–2002 m. dirbo partijos sekretoriato sekretoriumi, buvo atsakingas už ekonominės politikos formavimą. 2002 m. pabaigoje išrinktas Kinijos ministru pirmininku, šias pareigas pradėjo eiti 2003 m.[1]

Wen politika pasižymi socialinės ir sveikatos apsaugos, švietimo stiprinimu, pastangomis skatinti vystymąsi skurdesniuose regionuose, kaimo vietovėse, dėmesiu aplinkos apsaugai. Dėl šių priežasčių jis pramintas „liaudies premjeru“. Manoma, kad Wen valdymo metu priimti sprendimai padėjo Kinijos ekonomikai išlaikyti spartų augimą. Tuo pačiu jis kritikuojamas dėl nesugebėjimo suvaldyti aukštą infliaciją, daugelyje sričių susilpninti glaudų politikų ir verslo įmonių ryšį, sumažinti valstybės kišimąsi į rinką, nepakankamo dėmesio politinės reformos vykdymui.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. David Pong. Encyclopedia of Modern China. Gale, 2009, p. 69-70
  2. David Pong. Encyclopedia of Modern China. Gale, 2009, p. 71