Vytautas Montvila (1902)
| Vytautas Montvila | |
|---|---|
| Gimė | 1902 m. vasario 4 d. Čikaga |
| Mirė | 1941 m. liepos 19 d. (39 metai) Kaunas |
| Veikla | Lietuvos poetas, vertėjas |
Vytautas Montvila (1902 m. vasario 4 d. Čikaga – 1941 m. liepos 19 d. Kaunas) – Lietuvos poetas, vertėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1906 m. su motina apsigyveno Marijampolėje, kai ji su šeima grįžo iš JAV. Senelis, norėdamas padėti be vyro gyvenančiai Montvilienei, nupirko kaime klėtį ir gyvenamąjį namą, kuriuos pastatė dabartinėje vietoje, tuometiniame Marijampolės priemiestyje Degučiuose.
1922–1924 m. mokėsi Marijampolės, 1925–1926 m. – Kėdainių mokytojų seminarijoje.
Įstojo į seminarijoje veikusią „Bešalio lavinimosi kuopą“[1]. Tai nebuvo nei socialistinė, nei apskritai kairioji organizacija: jos nariai susirinkimuose diskutuodavo mokslo, kultūros, ateizmo, pasaulėžiūros klausimais. Vis dėlto „bešaliai“ domėjosi ir komunistinėmis idėjomis, skaitė ir aptarinėjo marksizmo veikalus, tarp jų – ir garsųjį „Komunistų partijos manifestą“, o kai kurie kuopelės nariai netgi turėjo kontaktų su komunistiniu pogrindžiu.
Trumpai studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.
Bandė telkti kairiuosius literatus, 1929 m. parengė almanachą „Raketa“. Už revoliucinę veiklą 1929–1931 m. kalintas, 1935–1936 m. gyveno tremtyje Marijampolėje. Bendradarbiavo vienkartiniame leidinyje „Mūsų skardas“, žurnaluose „Aušrinė“, „Mūsų jaunimas“, „Kultūra“, almanachuose „Darbas“, „Prošvaistė“. Vertėsi atsitiktiniais darbais.
1940–1941 m. atsidėjo literatūrai, skaitė eilėraščius mitinguose. Prasidėjus TSRS–Vokietijos karui nesislapstė, įskųstas gestapui. Nacių sušaudytas Kauno VII forte.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eilėraščius pradėjo spausdinti 1923 m. Socialinius ir revoliucinius motyvus poezijoje derino su ekspresyviu avangardistinės poezijos stiliumi. Eilėraščių rinkinyje „Naktys be nakvynės“ – kovinga lyrika, skelbianti socializmo idealus, siekianti meną paversti pasaulio pertvarkymo priemone. Būdingos publicistinės ir oratorinės tendencijos, patosas, tiesus ir principingas žodis. 1940 m. eilėraščiuose sveikino tarybinės okupacinės valdžios vykdomas pertvarkas, šlovino komunistus, smerkė praeitį, skelbė pasaulinę revoliuciją. Veikiamas V. Majakovskio kūrė aktualią oratorinę poeziją. Tapo vienu tarybinės lietuvių poezijos pradininkų. Parašė apsakymų, romanų fragmentų.
Išvertė M. Gorkio romaną „Motina“ (2 t. 1934–1935 m.), apysaką „Buvusieji žmonės“ (1937 m.), E. Zola romaną „Žlugimas“ (pavadinimu „Sąmyšis“ 1936 m.), K. Hamsuno, V. Majakovskio, P. Lebreno kūrinių. Jo kūriniai versti į rusų kalbą. Tarybinio laikotarpio memuaristikoje, kritikoje, poezijoje tragiška jo baigtis gretinta su frankistų sušaudyto ispanų poeto F. Garsijos Lorkos likimu.[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Naktys be nakvynės, 1933 m.
- Į plačią žemę, 1940 m.
- Eilėraščio šūvis, 1975 m. Vaga, iliustravo R. Gibavičius
- Raštai, 2 t. Vilnius, 1982 m.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Atsiminimai apie Vytautą Montvilą, Vilnius, 1966 m.
- Justinas Kačiulis. Vytautas Montvila, Vilnius, 1977 m.
- Vytautas Montvila literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius, 1982 m.
- Laimonas Inis. Paukštis be pastogės: Vytauto Montvilos gyvenimas, Vilnius, 1989 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vytautas Montvila: žmogus be vietos Archyvuota kopija 2019-12-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Dalia Striogaitė. Vytautas Montvila (1902). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 462 psl.