Volgos karinė flotilė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Volgos karinė flotilė (rus. Волжская военная флотилия) – Raudonojo laivyno karinė flotilė Rusijos pilietinio karo metais ir TSRS Karinio jūrų laivyno flotilė Antrojo pasaulinio karo metais.

Volgos karinė flotilė Pilietiniame kare[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. birželio mėn. V. Lenino nurodymu Nižnij Novgorode kovai su baltaisiais imta formuoti Volgos karinė flotilė. Iš Baltijos laivyno buvo perkelti 3 minininkai, kuriuos atpl; ukdė Marijos kanalų sistema. Kad pavyktų praplaukti tam mažai pritaikytais kanalais nuo minininkų nuėmė patrankas, kuro pakrovė tik minimumą, balasto kiekį irgi sumažino kiek įmanoma. Į Nižnij Novgorodą atvykusius laivus per kelias dienas Sormovo gamykloje vėl apginklavo patrankomis.

Ką tik suformuotos flotilės sudėtyje buvo:

Flotilės bazė buvo Nižnij Novgorode. Flotilės formavimui vadovavo komisaras Nikolajus Markinas (Николай Григорьевич Маркин), kuris vėliau tapo flotilės vado pavaduotoju. Nuo 1918 m. rugpjūčio 23 d. flotilei vadovavo Fiodoras Raskolnikovas (Фёдор Фёдорович Раскольников).

1918 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1918 m. rugpjūčio mėn. flotilė dalyvavo kautynėse Volgoje ir Kamoje:

Pilietinio karo metais flotilė dalyvavo užimant Volską, Syzranę, Samarą ir kitus miestus.

1918 m. rugsėjį flotilė buvo padalinta į Volgos ir Kamos būrius.
Kamos būrio, kuriam vadovavo N. Markinas, sudėtyje buvo:

  • 21 kanonierė
  • 6 sargybiniai kateriai
  • 1 plaukiojanti baterija
  • 11 hidrolėktuvų.

1918 m. spalio 1 d. Markinas ir trys laivai papuolė į pasalą ties Pjanij Boru ir ten žuvo, tačiau Kamos būrys vis viena sutriuškino baltųjų dalinius ir flotilę.

1918 m. spalio mėn. į Volgos karinę flotilę kaip atskiras Caricyno būrys įėjo Karinė Volgos flotilė (Военно-Волжская флотилия). Šis būrys dalyvavo Caricyno gynyboje.

1919 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919 m. Kamos, Belajos ir Ufos upėse flotilė parėmė 2-osios, 3-osios ir 5-osios armijų gynybą nuo A. Kolčiako kariuomenės, o po to – kontrapuolimus. Flotilė dalyvavo paimant Čistopolį, Sarapulą, užtikrino Raudonosios Armijos dalinių perkėlas per Belają ir Ufą.

1919 m. liepos mėn. baltųjų daliniai atsitraukė į Uralą, todėl Volgos karinė flotilė buvo sujungta su Astrachanės-Kaspijos karine flotile. Naujasis junginys vadinosi Volgos-Kaspijos karinė flotilė.

Volgos karinėje flotilėje Pilietinio karo metais kariavo Nikolajus Basistas (Николай Басистый), kuris vėliau tapo admirolu ir Juodosios jūros laivyno vadu[1].

Volgos karinė flotilė Antrasis pasauliniame kare[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrą kartą Volgos karinė flotilė buvo sukurta prasidėjus karui 1941 m. spalio mėn. Į flotilę įėjo mokomojo būrio laivai, mobilizuoti civiliniai laivai (dalis jų buvo iš Riazanės-Uralo geležinkelio flotilės) bei nauji šarvuotieji kateriai:

Flotilė pradžioje bazavosi Stalingrade, o nuo 1942 m. kovo – Uljanovske.

Iki Stalingrado mūšio pradžios flotilė tralavo minas Volgos farvateryje, lydėjo laivus, gynė civilinius laivus nuo priešo aviacijos atakų.

Prasidėjus Stalingrado mūšiui flotilė buvo pavaldi Stalingrado frontui. Mūšio metu flotilė ugnimi palaikydavo Raudonosios Armijos dalinius, laipino desantus, perkėlinėjo per Volgą Raudonosios Armijos dalinius, gabeno į Stalingradą ginklus, šaudmenis ir maisto produktus, evakavo sužeistuosius, moteris ir vaikus.

Du flotilės šarvuotieji kateriai buvo ginkluoti „Katiušos“ tipo salviniais reaktyviniais įrenginiais. Stalingrado mūšio metu flotilė prarado:

  • 3 šarvuotuosius katerius – du buvo nuskandinti išlaipinant desantus, o trečiasis – paimant desantą.
  • 18 mobilizuotų civilinių garlaivių
  • 6 mobilizuoti keleiviniai kateriai
  • 12 katerių tralerių
  • 6 pusgliseriai.

Mūšio metu flotilės artilerija sunaikino:

  • apie 3 pulkus gyvosios jėgos
  • 20 tankų
  • 13 lėktuvų
  • ~100 dzotų ir blindažų
  • 26 artilerijos baterijas.

Į miestą perkelta apie 90000 kareivių ir karininkų, 13 tūkst. tonų krovinių. Iš miesto evakuota 52 tūkst. žmonių.

Už narsą 1-asis ir 2-asis šarvuotųjų katerių divizionai tapo gvardijos divizionais, o kanonierės „Usyskin“ (Усыскин) ir „Čiapajev“ (Чапаев) buvo apdovanotos Raudonosios Vėliavos ordinais.

Pasibaigus Stalingrado mūšiui flotilės kariniai laivai buvo perduoti Azovo ir Dniepro karinėms flotilėms.

Volgos flotilėje liko tik 2 tralerių divizionai, kurie toliau tralavo vokiečių minas Volgoje. 1944 m. birželio mėn. baigus tralavimo darbus Volgoje Volgos karinė flotilė buvo išformuota.

Vadovybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vadai:

  • 1941 m. spalis-lapkritis: pirmo rango kapitonas S. Sapožnikovas (Сапожников С.Г.)
  • 1941 m. lapkritis – 1942 m. vasaris: kontradmirolas S. Vorobjovas (Воробьев С.М.}
  • 1942 m. vasaris – 1943 m. gegužė: kontradmirolas D. Rogačiovas (Рогачев Д.Д.)
  • 1943 m. gegužė-gruodis: kontradmirolas J. Pantelejevas (Пантелеев Ю.А.)
  • 1943 m. gruodis – 1944 m. birželis: pirmo rango kapitonas P. Smirnovas (Смирнов П.А.)

Komisarai:

  • 1941 m. spalis – 1942 m. sausis: brigados komisaras M. Jakovenka (Яковенко М.Г.)
  • 1942 m. sausis-birželis: divizijos komisaras A. Raskinas (Расскин А.Л.)
  • 1942 m. birželis-rugpjūtis: divizijos komisaras P. Belskis (Бельский П.И.)
  • 1942 m. rugpjūtis-spalis: divizijos komisaras P. Bondarenka (Бондаренко П.Т.)
  • 1943 m. birželis-spalis: pirmo rango kapitonas N. Zaremba (Зарембо Н.П.)

Štabo viršininkai:

  • 1941 m. spalis-lapkritis: antro rango kapitonas J. Kolčinas (Колчин Е.С.)
  • 1941 m. lapkritis-gruodis: pirmo rango kapitonas S. Sapožnikovas
  • 1941 m. gruodis – 1942 m. vasaris: kontradmirolas P. Traininas (Трайнин П. А.)
  • 1942 m. vasaris-kovas: antro rango kapitonas A. Asiamolovas (Асямолов А.А.)
  • 1942 m. kovas – 1943 m. vasaris: pirmo rango kapitonas (nuo 1942 m. gruodžio kontradmirolas) M. Fiodorovas (Федоров М.И.)
  • 1943 m. vasaris: antro rango kapitonas J. Kolčinas
  • 1943 m. vasaris-gegužė: kontradmirolas T. Novikovas (Новиков Т.А.)
  • 1943 m. gegužė-rugsėjis: antro rango kapitonas (nuo 1943 m. liepos – pirmo rango kapitonas) V. Grigorjevas (Григорьев В.В.)
  • 1943 m. rugsėjis – 1944 m. birželis: antro rango kapitonas N. Sergejevas (Сергеев Н.Д.)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Большая советская энциклопедия. Гл. ред. А. М. Прохоров, 3-е изд. Т. 3. Бари — Браслет. 1970. 640 стр., илл.; 33 л. илл. и карт, 1 л. карт (вкладыш)