Vladimir Bartol

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vladimiras Bartolas

Vladimiras Bartolas (slovėn. Vladimir Bartol, 1903 m. vasario 24 d. Trieste1967 m. rugsėjo 12 Liubliana Slovėnija) – slovėnų rašytojas, labiausiai žinomas dėl romano „Alamutas“, kuris buvo išleistas 1938 metais. Romanas išverstas į daugelį užsienio kalbų ir skaitomas visame pasaulyje.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė gerbiamo darbinko Gregoro Bartolo ir Maricos Bartol – Nadlišek šeimoje, kurioje jau buvo trečiasis vaikas. Būsimojo rašytojo motina dirbo mokytoja, tačiau kartu buvo ir rašytoja. Tėvai jam suteikė išskirtinai puikų išsilavinimą, motina jį suspažindino su tapyba, o tėvas jį mokė biologijos. Bartolas autobiografijoje save apibūdino kaip labai jautrų vaiką, apdovanotą lakia fantazija ir dėl to išsiskiriantį iš kitų vaikų. Jį jaudino ir žavėjo daugelis dalykų, bet labiausiai mėgo filosofiją, psichologiją, meną ir be abejo literatūrą bei teatrą. Taip pat kaip mokslininkas domėjosi drugeliais. Mokyklą lankė Trieste, o ją baigė Liublianoje. Po vidurinės baigimo įstojo į psichologijos ir filosofijos studijas. Ypatingai jį žavėjo Zigmundo Freudo darbai. Studijas baigė 1925 metais ir vėliau 19261927 metais studijavo garsiajame Sorbonos uiversitete Paryžiuje. 1928 metais atliko karo prievolę Petrovaradine Serbijoje. Nuo 1933 iki 1934 metų gyveno Beograde, kur dirbo laikraščio redaktoriumi. Vėliau sugrįžo į Liublianą ir čia iki 1941 metų gyveno kaip laisvas menininkas. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo SNG sekretoriumi Liublianoje, po to sugrįžo į Triestą, kur dirbo kultūros darbuotoju. 1956 metais vėl sugrįžo į Liublianą ir prisidėjo prie organizacijos SAZU veiklos. Šioje organizacijoje dirbo ik savo mirties 1967 metų rugsėjo 12 dienos.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Jo darbuose jaučiama Frydricho Nyčės, ekspresionizmo ir psichoanalizės įtaka. Dėl to jo literatūrinėje veikloje išskiriame kūrinius, kuriems būdingos psichologinės ir filosofinės idėjos, dažnai išreiškiamos galingumo siekiu, priešprieša tarp tiesos ir apgaulės. Jis savo kūriniuose kalba apie manipuliacią žmonėmis, kosmopolitinių ir intelektualinių principų suvokimo būtinybę. Jo skelbiamos idėjos ir temos nesusilaukė labai didelio populiarumo ir atgarsio dėl to, jog rašė socialinio realizmo laikotarpiu. Jis tapo vertinamas tik XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Paskutiniu metu Bartolas yra labai vertinamas dėl romano „Alamutas“. Jame aprašoma situacija labai artima susidariusiai dabartinei situacijai Artimuosiuose Rytuose.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Lopez (1932, drama)
  • Al Araf (1935, Založba Sanje, zbirka kratkih novel)
  • Alamut (1938, Založba Sanje, roman)
  • Empedokles (1945)
  • Tržaške humoreske (1957, zbirka kratkih novel)
  • Čudež na vasi (1984, roman)
  • Don Lorenzo (1985, novela)
  • Med idilo in grozo (1988, zbirka novel)
  • Zakrinkani trubadur (1993, izbor esejev)
  • Mladost pri Svetem Ivanu (2001, avtobiografija)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Vladimir Bartol – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka