Vigvamas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apačių vikiupas, nuotr. Edvardo S. Kurčio, 1903.

Vigvamas arba vikiupas – sausų vietovių pusiau klajoklinių indėnų genčių būstas. Vikiupo terminas naudojamas Amerikos pietvakarių ir vakarų indėnų genčių gyvenamiesiems būstams įvardinti. Tuo tarpu vigvamu vadinami Amerikos šiaurės rytuose indėnų naudoti būstai. Ne etininiai amerikiečiai šiuos terminus naudoja pasirinktinai ir gali jais vadinti daugelį etininių amerikiečių gyvenamųjų būstų, kurie skirtinguose regionuose ir kultūrose yra nevienodi. Nereikia vigvamo maišyti su lygumų indėnų tipi, kuri yra kitokios konstrukcijos, struktūros ir skirtingo naudojimo.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Kupolo formos, apvalios pastogės naudotos daugelyje etnininių Amerikos kultūrų. Išlento paviršiaus dėka tokios pastogės puikiai saugojo įvairiomis oro sąlygomis. Karkasas formuojamas iš lenktų medinių karčių, kurios uždengiamos kokia nors medžiaga. Statybos medžiaga priklausydavo nuo konkrečios vietoje prieinamos medžiagos ir statančiųjų kultūros. Dangai buvo naudojama žolė, krūmai, žievė, velėna, kailiai ir audeklas.

Šiaurės rytų vigvamas[taisyti | redaguoti kodą]

Odžibvių vigvamas ir dakotų tipo tipi, Baltoji žemė 1928 m.

Vigvamai yra įprasti sezoniai būstai tarp indėnų genčių. Jiems pastatyti paprastai reikia daugiau laiko nei tipi ir jų rėmai dažniausiai nėra skirti transportavimui.

Tipiško šiaurės rytų Amerikos vigvamo išlenktas paviršiaus apsaugo nuo blogo oro. Šeimos vyrai būdavo atsakingi už vigvamo rėmus. Jam statyti nukirsdavo apie 3-4,5 m aukščio jaunus dar žalius medelius. Medžio rūšis nebuvo svarbu. Šie medeliai buvo sulenkiami, tada juos ratu subesdavo į žemę. Rato skersmuo variuoja nuo 3 iki 5 metrų. Sulenkti medeliai suformuoja arkas, tada kiti medialiai naudojami išilgai jiems sutvirtinti. Sutvirtinus karkasą dengiamas stogas ir šonai. Vigvavo šonams dažniausiai buvo naudojama nuo medžių nulupta žievė.

Marija Rovlandson (Mary Rowlandson), vigvamo terminą savo knygoje, kur aprašė savo vienuolikos savaičių ir penkių dienų gyvenimą tarp indėnų 1675 metais, naudojo apibūdinant visus etininių amerikiečių būstus. Vigvamo terminas bendrinėje anglų kalboje yra sinonimas visiems „indėnų namams“, tačiau tai nėra teisinga, nes indėnų bendruomenėse egzistuoja aiškūs skirtumai tarp vigvamo ir tipi.

Pietvakarių ir vakarų vikiupas[taisyti | redaguoti kodą]

Apačių namo karkasas.
Čirikavų žiniuonio būstas.

Regioninis ne etininių amerikiečių terminas vikiupas reiškia kupolo pavidalo vieno kambario būstą. Jis skiriasi nuo tipi, hogano ar kivos. Vikiupai būna įvairaus dydžio, formos ir iš skirtingų medžiagų.

Žemiau antropologo Moriso Oplerio (Morris Opler) čirikavų apačių vikiupo aprašymas:

„Namą, kuriame gyvendavo šeima, statydavo moterys. Tai paprastas apvalus, kupolo pavidalo krūmų namukas, kurio grindys buvo sulig žeme. Jis buvo apie dviejų metrų aukščio ties centru ir apie dviejų su puse metrų skersmens. Karkasui pastatyti buvo naudojamos ilgos nenudžiuvusios ąžuolų ar gluosnių šakos, kurias įbesdavo į žemę ar įkišdavo į specialiai iškastas duobutes. Šios šakos buvo išdėstytos apie 30 cm atstumu viena nuo kitos ir viršuje surištos jukos lapų pluoštu. Ant jų stogą dengdavo vietinių žolių (Andropogon gerardii ir Xerophyllum tenax) ryšuliais, surištais virvutėmis. Dūmų angą padarydavo virš centrinės laužavietės. Kailis, dengentis įėjimą buvo pakabintas ant skersinio. Į kurią pusę buvo lūšnelės anga neturėjo reikšmės. Apsaugai nuo lietaus ant viršaus buvo užmetamos kailių atplaišos. Lyjant, jei nebuvo reikalinga ugnis, net dūmų anga buvo uždengiama. Karštu, sausu oru didesnė stogo dangos dalis buvo nuimama. Tokiam namukui pastatyti prireikdavo apie trijų dienų. Toks būstas buvo šiltas ir komfortiškas, net ir sningant. Viduje buvo įrengtos lovos iš krūmų ir žolių paklodės, virš kurių buvo išskleisti rūbai…“
„Moterys buvo atsakingos ne tik už būsto vidaus įrengimą, bet ir už jo statybą, išlaikymą, remontą ir viską kas su būstu susiję. Jos rinkdavo žoles lovoms įrengti ir keisdavo jas kai šios suvysdavo ar sušlapdavo… Tačiau, anksčiau apačiai neturėjo nuolatinių namų, tad jos nesivargindavo su valymu.“[1]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Opler, Morris E. (1941), pp.22-23, 385–386.

Vikiteka