Ukrainos Liaudies Respublikos karinis oro laivynas

Ukrainos Liaudies Respublikos oro pajėgos

Veikimo laikas	1917 - 1921 m.
Valstybė	Ukraina
Paskirtis	karinės oro pajėgos
Išformuota	1921
Vadovybė
Pasižymėję vadai	Viktor Pavlenko
Simbolika
Roundel

ULR karinis oro laivynas (ukr. Повітряний флот Української Народної Республіки (1917-1921 m.), Повітряний флот Української Держави (1918 m.)) buvo Ukrainos Liaudies Respublikos karinių oro pajėgų pavadinimas šios šalies egzistavimo laikotarpiu (1917–1921 m.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 metų rudenį Ukrainos teritorijoje buvo dislokuotos gana reikšmingos Rusijos Imperijos karinės aviacijos pajėgos – iki 330 kovinių lėktuvų. Juose buvo:

Pietvakarių ir Rumunijos frontų armijos aviacija (7 aviacijos divizijos, kurias sudarė daugiau nei 40 oro eskadrilių ir iki 250 orlaivių);

Juodosios jūros laivyno karinio jūrų laivyno aviacija (daugiau nei 60 orlaivių) ir dirižablių eskadra (16 sunkiųjų bombonešių).

Ukrainos teritorijoje buvusios Rusijos karinės aviacijos struktūroje, buvo įvairios paskirties aviacijos daliniai, daugiausia orientuoti į tiesioginę paramą sausumos pajėgoms ir kariniam jūrų laivynui, fronto operacijas, žvalgybą, artilerijos ugnies koregavimą, taktinį bombardavimą ir savo dalinių apsaugą nuo oro atakų. Šių dalinių turėtų orlaivių techninė įranga dažnai neatitiko to meto reikalavimų, jų orlaiviai, su negausiomis išimtimis, buvo pasenusių tipų, didelė dalis lėktuvų buvo itin susidėvėję ir reikalavo keitimo ar kapitalinio remonto.

Rusijos karo aviacija turėjo platų mokymo įstaigų tinklą, daugiausiai išsidėsčiusį Pietų Ukrainoje ir Kryme. Tačiau šios įstaigos ne pilnai tenkino fronto poreikius tiek parengtų specialistų skaičiumi, tiek jų rengimo kokybe. Ypač smarkiai trūko naikintuvų pilotų ir automobilių mechanikų.

Ukrainos karinių oro pajėgų formavimas Centrinės Rados laikotarpiu vyko itin sunkiomis sąlygomis, jį stabdė daugybė vidinių ir išorinių veiksnių, vienas kurių buvo aiškios ginkluotųjų pajėgų plėtros koncepcijos trūkumas.

1917 m. gruodžio 13 d. Ukrainos Centrinė Rada oficialiai įkūrė oro laivyną. Jos vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Viktoras Pavlenko. Jam buvo pavaldūs du aviacijos ir oro navigacijos inspektoriai (vadai): pirmasis tvarkė visus su lėktuvais susijusius reikalus, antrasis – kuravo aviacijos dalinius, kurie eksploatavo oro balionus (vadintus „dešrelėmis“ (ukr. “ковбаса”).Svarbi Ukrainos karinės vadovybės užduotis buvo aviacijos dalinių perdislokavimas iš fronto linijos, kur buvo jaučiama bolševikų įtaka, į Ukrainos vidinius regionus.

Pirmuoju Ukrainos aviacijos vadu tapo pulkininkas leitenantas Viačeslavas Baranovas. Į tarnybą Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenėje jis įstojo įgyvendindamas Baltosios gvardijos sąmokslininkų planą iš Ukrainos išvežti buvusį Pietvakarių fronto aviacijos turtą.^[1] Etmono Pavelo Skoropadskio laikais V. Baranovas organizavo masinį lėktuvų ir aviacijos medžiagų eksportą iš Ukrainos į Baltosios gvardijos Dono ir Savanorių armijas, taip pat prisidėjo prie masinio lakūnų dezertyravimo į Dono regioną.

1918 m. sausio mėnesio pradžioje Ukrainos aviacijos administracijos registruose jau buvo įrašyti 188 orlaivių, priskirtų 26 skirtingiems tipams.^[2]

1918 m. buvo suformuotos aštuonios korpuso aviacijos divizijos, daugiau nei 30 aviacijos pulkų ir keli aviacijos būriai. 1918 metų vasarą šie daliniai turėjo beveik 200 įvairaus tipo orlaivių, įskaitant ir sunkiuosius bombonešius. Šiuo laikotarpiu buvo pradėtas planingas kovinių ir pagalbinių aviacijos bei dirižablių vienetų formavimas, imtasi priemonių juos aprūpinti technika ir personalu, kovinis rengimas.

Ukrainos Liaudies Respublikos Direktorijos oro pajėgos buvo aktyviai naudojamos Nepriklausomybės kare 1919-1920 m. Kartu su kovinėmis operacijomis (žvalgyba, bombardavimo antskrydžiai, skirti paremti sausumos pajėgas), ne mažiau svarbi ULR oro laivyno veikla buvo diplomatinių kurjerių skrydžiai. Šiam tikslui turėjo būti sukurtas visas reguliarių oro linijų tinklas, kuris jungtų Ukrainą su kitomis šalimis. Tačiau šis planas nebuvo pilnai įgyvendintas.

Didžiausia kovinė ULR laivyno galia buvo pasiekta 1919 m. rugpjūtį Ukrainos armijų puolimo prie Odesos išvakarėse kai, kai kuriais skaičiavimais, Direktorija turėjo iki 26 kovos lėktuvų. Vėlesniu laikotarpiu Ukrainos Liaudies Respublikos aviacijos pajėgos palaipsniui mažėjo ir 1920 m. rudenį jos buvo sumažintos iki vieno oro pajėgų dalinio – 1-ųjų Zaporožės oro laivyno, kuris turėjo 3–5 orlaivius. Tačiau net ir šis mažas dalinys aktyviai dalyvavo karo veiksmuose iki paskutinių kovų dienų 1920 m. lapkričio mėn. Net ir po galutinio pralaimėjimo Nepriklausomybės kare ir Direktorijos kariuomenės dalinių internavimo Lenkijos stovyklose, Ukrainos Liaudies Respublikos karinių oro pajėgų vadovybė dėjo visas pastangas aviacijos daliniams išsaugoti, tikėdamasi kovą tęsti ir ateityje.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ukrainos karinių oro pajėgų štabas buvo įsikūręs Kijeve, adresu Chreščiatiko g. 42. Visi Ukrainos teritorijoje I Pasaulinio karo pabaigos metu buvę Rusijos aviacijos daliniai, pasiskelbę ukrainietiškais, turėjo būti pavaldūs pulkininkui leitenantui V. Baranovui.

Iš šių pajėgų buvo suformuoti keturi aviacijos parkai: 1-asis (Odesa), 3-asis ir 5-asis (Kijevas), 6-asis (Poltava). Tačiau kai čia prasidėjo Ukrainos aviacijos organizavimas, kariškių beveik neliko: daug jų buvo demobilizuoti ir išvyko namo.

ULR oro laivynas oro mūšiuose su bolševikais ir lenkais naudojo prancūzų, austrų-vengrų, vokiečių gamybos lėktuvus, ryšių oro balionus.

Ukrainos aviacijos vado padėjėjas buvo karo lakūnas Levko Ševčenka, ukrainiečių poeto palikuonis.

1918 m. sausio mėn. naujai sukurtą Ukrainos aviaciją sudarė šie buvę Rusijos Imperijos kariniai daliniai:

6-oji aviacijos divizija (vad. karo lakūno kapitonas Romanas Šomanskis)
6-oji naikintuvų aviacijos eskadrilė
9-ojo korpuso aviacijos būrys
13-asis korpuso aviacijos būrys
„Ilja Muromec“ orlaivių eskadrilės 1-asis aviacijos būrys
„Ilja Muromec“ orlaivių eskadrilės 5-asis aviacijos būrys

Karo lakūno kapitono Romano Šomanskio 6-oji aviacijos divizija buvo ukrainizuota 1917 m. gruodį, atvykusi iš fronto į Kijevą. 1918 m. sausio 5 d. šis dalinys buvo dislokuotas Svjatošine. 1918 m. sausio 25 d. šį dalinį sudarė:

divizijos vadovybė – 4 lakūnai
10-oji naikintuvų aviacijos eskadrilė – 12 lakūnų
6-ojo korpuso aviacijos būrys – 18 lakūnų
20-asis korpuso aviacijos būrys – 18 lakūnų
36-asis korpuso aviacijos būrys – 18 lakūnų^[3]

Ukrainos 1-oj o (Zaporižės) pulko viršilos, 1918 m.

6-asis naikintuvų aviacijos būrys 1917 m. gruodžio pabaigoje persikėlė į Sviatošiną (prie Kijevo). Kurį laiką daliniui vadovavo lakūnas Sinitsynas, o vėliau iš Tolimųjų Rytų kilęs Rusijos armijos asas, savanoriškai įstojęs į Centrinės Rados kariuomenę Vasilis Jančenko.^[4]

9-ojo korpuso aviacijos būrys buvo ukrainizuotas Vakarų fronte. Jo karininkai sugebėjo išvežti turtą iš bolševikų užimtos Baltarusijos teritorijos ir laimingai pasiekė Ukrainą. Dalinys 1917 m. gruodžio 26 d. buvo dislokuotas Nižine.^[5]

13-asis korpuso aviacijos būrys buvo įsikūręs Šiaurės fronte ir 1918 metų sausio pradžioje išsiuntė pranešimą Kijevui apie jo ukrainizaciją. Tačiau dėl savo atokumo nuo Ukrainos jis liko Šiaurės fronte, o 1918 metų pavasarį būrio likučius panaudojo bolševikai formuodami Raudonąsias oro pajėgas.^[6]

Simboliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po pirmųjų kautynių su bolševikais ukrainieičiai priėmė sprendimą pakeisti iki tol naudotą buvusių lėktuvų savininkų simboliką. Ant Rusijos Imperijos karo aviacijos ženklių - baltų apskritimų su siaura mėlyna ir raudona juostele buvo pradėti pirešti ukrainietiški geltoni ir mėlyni tridančiai kiliu arba stilizuotais juodais tridantis ant sparnų.

Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos ir Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybės aiškiai rodė pastangas suvienodinti karinę simboliką, šias pastangas, kiek mažesne apimtimi atkartojo ir Ukrainos Galicijos armija.