Titanikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
RMS Titanic
Titanikas
Titanikas Sautamptone 1912 m. balandžio 10 d.
Bendra informacija
Valstybė Didžioji Britanija
Vėliava White Star flaga.svg
Statytojas Harland and Wolff
Nuleistas 1909 m. kovo 31 d.
Plaukioja (-jo) nuo 1911 m. gegužės 31 d.
Savininkas White Star Line
Namų uostas Liverpulio uostas
Plaukiojo iki 1912 m. balandžio 14 d.
Būsena nuskendęs
Charakteristikos
Klasė Olympic klasės
Tipas vandenynų laineris
Tonažas 46 328 RT
Vandentalpa 52 310 t
Ilgis 269,1 m
Plotis 28 m
Aukštis 53,3 m
Grimzlė 10,5 m
Deniai 9 (nuo A iki G)
Galia 46 000 AG (projektinė)
59 000 AG (didžiausia)
Varomoji jėga 2 keturių cilindrų, trigubo išsiplėtimo garo mašinos ir garo turbina sukanti vidurinį, keturmentį sraigtą, kraštiniai - trimenčiai
Greitis 21 mazgas
Keleiviai 2556
Įgula 892
Šis straipsnis apie laivą. Apie filmą skaitykite Titanikas (1997 m. filmas).

Titanikas (angl. Titanic) – transatlantinis keleivinis laivas. Šis laivas buvo pastatytas Belfaste, Airijoje ir priklausė „White Star Line“ kompanijai. Tai buvo didžiausias pasaulyje ir labai greitas laivas.

„Titanikas“ buvo kuriamas naudojant pažangiausias to meto technologijas. Buvo populiari nuomonė jog šis laivas „nepaskandinamas“, kadangi laivas buvo suskirstytas į 16 sandarių skyrių, kurie galėjo būti labai greitai atskirti vienas nuo kito. Todėl nebuvo pasirūpinta pakankamu valčių ir kitų gelbėjimosi priemonių skaičiumi, kad jų pakaktų visiems keleiviams. Tebuvo parūpinta 20 gelbėjimo valčių, nes buvo manoma, jog net ir rimtai pažeistas „Titanikas“ ilgai laikysis ant vandens, ir valčių tereikės evakuacijai į jau greta esantį gelbėjimo laivą.

Pirmoji kelionė[taisyti | redaguoti kodą]

1912 m. balandžio 10 d. „Titanikas“ išplaukė iš Sautamptono (Southampton), pakeliui sustodamas Šerbure ir Kvinstaune (Airija). Iš Kvinstauno, Niujorko link laivas pajudėjo balandžio 11 d. Jame buvo 891 komandos narys ir 1316 keleivių.

„Titaniko skendimas“ (piešinys)
Susidūrimo schema. Matyti kaip po susidūrimo atšoko sukniedyti korpuso lakštai

Sekmadienį, 1912 m. balandžio 14 d., 23:40 vakaro, „Titanikas“, atsitrenkė į ledkalnį Šiaurės Atlante (41°43’16„N, 49°56’27“W). Plaukdamas daugiau kaip 22 mazgų greičiu 166 tūkstančių tonų vandentalpos „Titanikas“ negalėjo staigiai sumažinti greičio. Ledkalnis dešiniojo laivo borto apačioje pramušė 90 metrų skersmens skylę, pažeisdamas iškart penkis hermetiškus skyrius. Laivas būtų nenuskendęs vandeniui užtvindžius ketvertą skyrių, tačiaus užtvindžius penktą, laivas išilgai pasviro tiek, kad vanduo ėmė lietis į gretimus skyrius per hermetiškų pertvarų viršų. Prasidėjus balandžio 15-ajai kapitonas Smitas paskelbia Titaniko evakuaciją. Netrukus buvo perduoti pirmi radijo signalai prašantys pagalbos. Dar po pusvalandžio, pradėtos nuleidinėti gelb. valtys. Paskutinė valtis nuleista 02:05 (sudedama valtis D). Skęsdamas „Titanikas“ perlūžo į dvi dalis ir maždaug 02:20 dingo po vandeniu. Kapitonas E. J. Smitas nuskendo su savo laivu. Laivo nuolaužos guli maždaug 560 km į pietryčius nuo Niufaundlando.

„Titaniko“ paskendimo vieta

Kartais teigiama, jog laivas galėjo išvengti katastrofos nesukdamas į šoną ir trenkdamas į ledkalnį kaktomuša. Priekis būtų buvęs sudaužytas, bet galbūt pažeistų skyrių skaičius būtų likęs mažesnis nei penki. Kitur rašoma jog nereikėjo stabdyti, nes greičiau plaukiantis laivas geriau klauso vairo ir galbūt būtų spėjęs pasukti. Katastrofos metu žuvo apie 1500 žmonių. Dėl tokio didelio aukų skaičiaus „Titaniko“ istorija turėjo ir tebeturi labai platų atgarsį visuomenėje ir neretai nagrinėjama taip pat ir tiesiogiai su laivininkyste nesusijusiais požiūriais. Viena pagrindinių pamokų buvo ta, kad katastrofai reikia deramai pasiruošti net ir tada, kai atrodo, jog tokių dalykų tikrai negali būti, ir niekas iš esmės negali būti apsaugotas nuo klaidų. Tačiau „nepaskandinamo laivo“ projekto autoriai padarė didelių klaidų. Be nepakankamo hermetiškų pertvarų aukščio, taip pat minima nevykusi vairo konstrukcija. Be to, iš trijų sraigtų tik du kraštiniai (garo mašinos varomi) turėjo atbulinę eigą ir galėjo stabdyti laivą. Vidurinis, garo turbinos varomas sraigtas stabdant ar plaukiant atgal galėjo būti tik sustabdytas. Tik 705 žmonės – mažiau negu trečdalis keleivių ir komandos narių – išsigelbėjo per katastrofą. Tarp jų buvo 338 vyrai ir 316 moterų. Išgelbėtas 51 vaikas. Liudviko Stulpino vadovaujamas laivas Birma taip pat dalyvavo gelbėjant skęstantį Titaniką. [1] Tarp „Titaniko“ katastrofos aukų buvo ir Liubavo Švč. Trejybės bažnyčioje kunigavęs Juozas Montvila, taip pat Ignalinoje gimęs 22 metų inžinierius Eliezeris Gilinskis. [2]

Praėjus maždaug trims ketvirčiams amžiaus po katastrofos, „Titanikas“ pagaliau buvo rastas, 1985 m. Roberto Ballardo vadovaujamos ekspedicijos metu, 3,8 km gylyje. 1985 m. rugsėjo 1 d. povandeninis laivas „Argo“ pradėjo fotografuoti vandenyno dugną. Buvo aptiktos dvi didžiulio laivo pusės, gulinčios 1970 pėdų viena nuo kitos. Per 1986 m. ekspediciją ant laivagalio buvo prikalta atminimo lentelė.

2012 m. „Titanikas“ įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.

Įdomybės[taisyti | redaguoti kodą]

1898 m. išėjo anglų rašytojo Morgan Robertson (1861–1915 m.) romanas „Futility, or the Wreck of the Titan“ („Tuštybė, arba Titano nuolaužos“), kuriame pasakojama apie transatlantinį britų lainerį „Titan“, savo dydžiu pranokusį visus ligi tol buvusius laivus. Šis laineris buvo laikomas neskęstančiu (jame net nebuvo pakankamai gelbėjimo valčių), tačiau paskendo balandžio naktį susidūręs su ledkalniu. Visa ši istorija turi stebėtinai daug sutapimų su „Titaniku“, nors buvo parašyta 14 metų anksčiau nei nuskendo „Titanikas“.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Titaniko“ lietuviai: tautiečiai, atsidūrę amžiaus katastrofos įvykių sūkuryje / Gerda Butkuvienė, Vaida Lowell. – Kaunas: Obuolys. – 286 p.: iliustr. – ISBN 978-609-403-329-2

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Titanikas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka