Tikroji pintis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Fomes fomentarius
Tikroji pintis (Fomes fomentarius)
Tikroji pintis(Fomes fomentarius)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Grybai
(Wikispecies-logo.svg Fungi)
Skyrius: Papėdgrybūnai
(Wikispecies-logo.svg Basidiomycota)
Klasė: Papėdgrybiai
(Wikispecies-logo.svg Basidiomycetes)
Eilė: Kempiniečiai
(Wikispecies-logo.svg Polyporales)
Šeima: Kempininiai
(Wikispecies-logo.svg Polyporaceae)
Gentis: Pintis
(Wikispecies-logo.svg Fomes)
Rūšis: Tikroji pintis
(Wikispecies-logo.svg Fomes fomentarius)
LogoIF.png Index Fungorum

Tikroji pintis (lot. Fomes fomentarius) – kempininių šeimai priklausantis nevalgomas parazitinis (saprotrofinis) medžių grybas. Naudojamas liaudies medicinoje, iš jos gaminami preparatai jauniems medeliams nuo ligų, dar naudojama ugnies įskėlimui.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Vaisiakūniai daugiamečiai, dažniausiai kanopos, rečiau kepurėlių pavidalo. Plačiu šonu priaugę prie substrato, nuo 5 iki 50 cm skersmens, kieti, sumedėję. Kepurėlių paviršius plikas, padengtas lygia kieta luobele, balkšvai pilkas, juosvai pilkas, pilkšvai rusvas arba juodai pilkas, kiekvienais metais, priaugant naujam sluoksniui platėja, susidaro atskiros metinės rievės. Trama turi silpną vaisių kvapą ir yra kartaus skonio. Kraštai buki, apvalūs, švelniai pūkuoti, šviesesnių arba tamsesnių atspalvių. Himenoforo paviršius truputį įdubęs, kreminis, šviesiai ochrinis, vėliau pilkai gelsvas, šviesiai pilkas arba balkšvai rudas, patamsėja paspaustas ir senų vaisiakūnių. Bazidės ilgo maišo pavidalo, truputį išsipūtusia apatine dalimi, 25–30 x 7–9 μm, būna tik anksti pavasarį. Sporos cilindriškos arba pailgai elipsiškos, labai ilgos, 16–20 x 4–6,5 μm, lygiu plonu arba kiek sustorėjusiu apvalkalėliu, iš vieno šono truputį paplokščios, bespalvės.

Sinonimai: (sinonimų yra 10) Agaricus fomentarius (L.) Lam., Boletus fomentarius L., Elfvingia fomentaria (L.) Murrill, Ochroporus fomentarius (L.) j. Schröt., Polyporus fomentarius (L.) fr., Placodes fomentarius (L.) Quél., Pyropolyporus fomentarius (L.) Teng., Scindalma fomentarium (L.) kuntze., Ungulina fomentaria (L.) Pat..

Spalvos kaita: vaisiakūnio spalva įvairuoja nuo balkšvos, šviesiai geltonos iki pilkos. Poros šviesiai pilko atspalvio, paspaudus paruduoja. Trama gali būti pilka, geltonai ruda arba rūdžių spalvos.

Pinties daroma žala[taisyti | redaguoti kodą]

Tikrąja pintimi apsikrečia mirštantys, seni, pažeisti ir nusilpę, rečiau sveiki medžiai. Apsikrečiama per šakų nulaužimo vietas, žaizdas, sausašoniškumus, šalčio plyšius. Micelis greitai plinta iš balanos į vidines stiebo dalis, intensyviai ardo medieną, kuri pradinėse puvimo stadijose įgauna pilkšvą ar rausvai rudą atspalvį. Skersiniame pjūvyje matosi įvairaus dydžio ir formos tamsios spalvos dėmės. Vėliau pažeistoje medienoje atsiranda baltos dėmės ir juostelės, pradžioje pavienės, vėliau –gausios. Jos pastoviai didėja, susilieja po kelias ir dažnai apribojamos gerai pastebimomis tamsiai rudomis ar juodomis vingiuotomis linijomis. Pažeista mediena įgauna charakteringą tekstūrą, primenančią marmurą (sukelia baltąjį (marmurinį) lapuočių medžių kamienų centrinės dalies balanos-branduolio korozinio tipo puvinį). Galutinėje stadijoje mediena tampa minkšta, lengva, dalijasi per metines rieves į plonas plokšteles ir pluoštus.

Augavietė[taisyti | redaguoti kodą]

Aptinkama lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose, pakelėse, panamėse ant negyvų lapuočių medžių (dažniausiai beržų, rečiau bukų, alksnių, kaštonų, skroblų, liepų, guobų, drebulių, gluosnių ir kt.) stuobrių, išvirtusių arba nupjautų kamienų, malkų, šakų, kelmų. Retai aptinkamas ant gyvų, gerai augančių medžių. Lietuvoje labai dažna. Tai vienas dažniausių kempininių grybų Lietuvoje, kurį galima rasti kur tik yra beržų ir kitų lapuočių medžių stuobrių ar išvartų.

Sezonas: sausisgruodis

Panašios rūšys: Išvaizda panaši raudonkraštės pintainės (Fomitopsis pinicola) kempinė, kuri yra pilka, su gelsvai rausvu baltai apjuostu pakraščiu, su balta apatine puse, ji sukelia rudąjį puvinį, ant buko dažnai apsigyvena po tikrosios pinties.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Didysis gamtos vadovas „Grybai“, išsamus grybų ir jų rinkimo žinynas, „Mūsų knyga“, 2004 m., (188 psl.) ISBN 9955-573-65-1

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]