Tauragės banko rūmai
55°15′12″š. pl. 22°17′10″r. ilg. / 55.253445°š. pl. 22.286224°r. ilg.
| Tauragės banko rūmai | |
|---|---|
| |
| Priekinis fasadas | |
| Vieta | Tauragė, Dariaus ir Girėno g. 7 |
| Statusas | kultūros paveldo objektas |
| Architektas | Arnas Funkas, Mykolas Songaila |
| Statybų pradžia | 1935 m. |
| Statybų pabaiga | 1936 m. |
| Paskirtis | bankas |
| Stilius | modernizmas |
| Aukštų sk. | du |
| Statusas | valstybės saugomas |
| Įregistravimo metai | 1997 m. |
| Kodas | 15948 |
Tauragės banko rūmai – buvę Lietuvos banko rūmai, stovintys Tauragės centre, S. Dariaus ir S. Girėno bei Vytauto gatvių sankirtoje. Netoli, už 150 m į pietvakarius, stūkso Tauragės pilis. Iki 2020 m. rudens rūmų pastate veikė komercinio banko „Luminor“ skyrius,[1] įstaigų biurai.
Tauragės banko rūmai – vienas žymiausių Lietuvos tarpukario architektūros pastatų, išlikusių mažesniuose miestuose. Neoklasicizmo bruožų turintys banko rūmai įrašyti į LR Kultūros vertybių registrą.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Banko statyboms 1934 m. buvo paskelbtas projektų konkursas, kuriam pristatyta 20 darbų, išmokėtos nemenkos premijos. Pirmoji vieta paskirta Arnui Funkui, antroji vieta – Felikso Bielinskio ir Nikolajaus Mačiulskio bendram darbui, o trečioji – Stasiui Kudokui. Konkurso žiuri taip pat rekomendavo įsigyti ir inžinieriaus Algirdo Šalkauskio parengtą projektą.[3] Kaip ir visuose kituose Lietuvos banko skyriuose, galutinis projektas priskirtas prof. M. Songailai, komisijos nariui, atstovavusiam VDU Technikos fakultetą. Projektas, matyt, buvo taisomas kartu su nuolatiniu Lietuvos banko pastatų architektu M. Songaila, nes pastato architektūrinė stilistika artimesnė šio autoriaus projektuotiems pastatams.[4] Archyvuose neišlikus šio objekto konkursinių projektų, negalima tiksliai nustatyti autorystės klausimo, todėl autorystė priskirta abiems architektams, t. y. kartu su A Funku.[3]
Statybos konkurso sąlygose buvo nurodytos pagrindinės pastato charakteristikos:[4] skveras prie pastato, 40 kv. m vestibiulis, 18-20 vietų tarnautojams banko operacijų salėje, 100 kv. m plotas lankytojams, 25-30 kv. m dydžio kabinetas įstaigos direktoriui, archyvas, pinigų saugykla, seifų patalpa, kambarys sargybai ir kitos patalpos. Pastate dar reikėjo numatyti direktoriaus butą su 5 kambariais, virtuve, tarnaitės kambariu, prieškambariu, dviem atskirais įėjimais, kitas sanitarines bei pagalbines patalpas.
Banko projektą lydėjo amžininkų reiškiama kritika dėl pernelyg demonstruojamos prabangos provincijos pastato architektūroje. Statybos ir sauskelių inspekcija dėl ekstravagantiškos banko išvaizdos mandagiai nurodė architektui, kad projektuojamų rūmų išvaizda atrodė „perturtingai ir periškilmingai mažam apskrities miestui“, išreiškė nuogastavimą, kad vargiai ar derinsis net ateityje tas pastatas su kitais.[3] Pernelyg puošnią ir brangią banko architektūrą pastebėjo tuometis vyriausias statybos inspektorius A. Novickis. Visuomenėje buvo svarstoma, kaip kaimo ūkininkas jausis, atėjęs paskolos į baltu marmuru išklotą salę.[5] Projektas iš tiesų nebuvo kuklus, į inspekcijos pastabas nebuvo atsižvelgta, todėl Lietuvos bankui jis galiausiai atsiėjo apie 400 tūkstančių litų.[4]
Kontroversijos lydėjo ir statybos darbus, kurie vyko gana sparčiai – bankas užbaigtas 1936 m. Pagrindinių darbų vykdytojai buvo meistrai iš Kauno. Šaltkalvystės darbų dalį atliko J. Švarcas, baldus gamino K. Petriko fabrikas, dekoro darbus ir apdailą marmuru atlikti pavesta Jokūbui Dubauskui. Generalinis rangovas taip pat kaunietis – A. Balčiauskas. Objekte dirbę 15 – 20 statybininkų streikavo dėl menkų atlyginimų pakėlimo.[3]. Darbininkai buvo nepatenkinti gaunamais 30 centų už valandą ir reikalavo daugiau. Gavę neigiamą atskymą, jie paskelbė streiką, kuris truko dvi dienas. Galiausiai su darbdaviais sutarta dėl 3 litų už 8 valandas, o anksčiau dirbo 10 valandų.
Per II pasaulinį karą bankas gerokai nukentėjo. 1944 m. traukiantis frontui buvo apgriauta pietvakarinė pusė. Pokaryje pastatas buvo suremontuotas ir pritaikytas viešbučiui su restoranu. 1978 m. pastatui atliktas kapitalinis remontas, sugrąžinta pirminė banko paskirtis. Kieme pastatyti garažai. 1983 m. atnaujinti fasadai, grotomis apkaustyti salės langai, dalinai pakeista stogo danga.
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dviejų aukštų pastatas šiek tiek atitrauktas nuo gatvės. Tarp įėjimo vartų-kolonados ir pastato įrengtas skveras. Rūmai klasicistinio stiliaus, bet jų statybai naudotos to meto modernios technologijos. Pastato antrame aukšte įrengta erdvi terasa, įrėminta kolonomis. Šis architektūrinis elementas buvo retas tarpukario pastatuose.[4]
Pastato statyboje svarbų vaidmenį vaidino betonas ir gelžbetonis, kurie naudoti pamatams, perdengimams, laiptų maršams. Įrengiant apvaliosios operacijų salės lubų gelžbetoninį perdengimą, statybos darbų kokybė buvo orientuojama į „vokiečių normas“.[3]
Banko interjere dominuoja pusapskritė puošni operacijų salė. Banko prabangą pabrėžia išklota balto marmuro imitacija. Kolonados supama operacijų salė įrengta į kiemo pusę. Rūmus tarp kitų šios paskirties statinių išskiria itin monumentalūs vartai-kolonada, anksčiau puošti su užrašu „Lietuvos bankas“. Kolonados kampai sustambinti keturiomis puskolonėmis. Tarp jų įrengtos arkinės nišos, kuriose pastatytos dekoratyvinės vazos. Aptverto sklypo tvoros elementai papuošti tautinio stiliaus ornamentais, panaudojant stilizuotus tulpės motyvus.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Tauragėje nebelieka „Luminor“ banko skyriaus taurageszinios.lt
- ↑ „Bankas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Lietuvos banko skyrius Tauragėje autc.lt
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Pinigų muziejus. Šimtmečio istorijos. Lietuvos banko pastatas Tauragėje Archyvuota kopija 2021-10-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Tarpukario tauragiškiai bijojo puošnių banko rūmų, tapusių miesto pasididžiavimu taurageszinios.lt