TSRS-V6 Osoaviachim

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
TSRS-V6 Osoaviachim
W-6 Ossoaviachim wiki.jpg
„V6 Osoaviachim“
Tipas pusstandis dirižablis
Gamintojas Dolgoprudno automatikos konstrukcijų biuras
Pirmas skrydis 1934 m. lapkričio 5 d.
Būsena Sudužo 1938 m. vasario 6 d.
Pagaminta vnt. 1

TSRS-V6 Osoaviachim (rus. СССР В-6 Осоавиахим) – pusstandžio tipo dirižablis, pastatytas dabartinio Dolgoprudno miesto (Maskvos sr.) teritorijoje buvusioje dirižablių statykloje. Orlaivį statė unitarinė įmonė „Dolgoprudno automatikos konstrukcijų biuras“.

Statyba[taisyti | redaguoti kodą]

„TSRS-V6“, atlikus įvairius pakeitimus, pastatytas remiantis italų „N-4“ tipo dirižablio konstrukcija. Iki 1933 m. įmonė projektavo, statė ir eksploatavo minkštojo tipo dirižablius. Pirmą kartą įmonei buvo pavesta pastatyti pusstandžio tipo dirižablį. Šiai užduočiai į TSRS buvo pakviestas italų dirižablių konstruktorius Umberto Nobilis. 1932 m. gegužę, U. Nobilis, kartu su italų specialistų grupe atvyko į netoli Dolgoprudno geležinkelio stotelės esantį kaimelį.

Statyba 1933 m. sausį buvo pradėta nuo benzino ir balastinių talpų gamybos. Statybos darbams vadovavo U. Nobilis, vyriausiuoju inžinieriumi buvo paskirtas jaunas Tarybų Sąjungos dirižablių konstruktorius Michailas Kulikas. Iki numatytų darbų pabaigos – 16-ųjų Spalio revoliucijos metinių (1933 m. lapkritį) – statybos pabaigti nepavyko dėl daugybės konstrukcinių ir technologinių problemų, medžiagų, įrangos, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Darbų pabaiga buvo nukelta į 1934 m. spalio 1 d. 1934 m. sausį buvo įvykdyta 70–75 % darbų.

1934 m. birželį „Visuomeninės gynybos paramos aviacinei ir chemijos statybai“ (rus. ОСОАВИАХИМ) centrinės tarybos prezidiumas, kurio globoje buvo statomas „V6“, priėmė sprendimą orlaivį pavadinti „Osoaviachimovec“ (rus. Осоавихимовец) (faktiškai dirižablį vadino „Osoaviachim“).

Dirižabliui „V6“ buvo lemta tapti pirmuoju orlaiviu formuojant naują V. Lenino vardo stambių dirižablių eskadrą. TSRS vadovybė teikė didelę, daugiausia propagandinę reikšmę greitai pasirodysiančio pirmojo, galingo tarybinio orlaivio „V6“ statybai. 1934 m. birželį ir liepą statybos aikštelę aplankė TSRS Civilinio oro laivyno Vyriausiosios valdybos viršininkas Josifas Unšlichtas ir TSRS gynybos liaudies komisaras Klimentas Vorošilovas. Abu išreiškė nepasitenkinimą lėtu darbo tempu statant „V6“. Visgi sisteminės kliūtys, kaip ir anksčiau, vertė atsilikti nuo grafiko. Galiausiai ir spalį „V6“ buvo nebaigtas. Pirmasis skrydis įvyko tik 1934 m. lapkričio 5 d., o paskutiniai darbai buvo atlikti skrydžio išvakarėse. Pirmajam skrydžiui vadovavo U. Nobilis. Skrydis truko 1 val. 45 min. Antrasis, 5 val. trukęs skrydis įvyko 1934 m. lapkričio 8 d. Dirižablis skrido virš Maskvos. Gondoloje sėdėjo U. Nobilis, statyklos viršininkas Flaksermanas, orlaivio vadas I. Pankovas, vairininkai V. Ustinovičius (krypties šturvalas) ir V. Lianguzovas (aukščio šturvalas), kiti komandos nariai.

Faktinis dirižablio tūris – 20 tūkst. m³ vietoje planuotų 18,5 tūkst. m³.[1] Dirižablio ilgis – 104,5 m, didžiausias skersmuo – 18,8 m, didžiausias keleivių skaičius – 20, didžiausias greitis – 113 km/h. 1934 m. gruodžio viduryje, dėl daugybės trūkumų, orlaivis vis dar nebuvo perduotas eksploatacijai. Iki tol juo buvo atlikti trys bandomieji skrydžiai, kurie truko 9 valandas.

Tolimesnių bandymų metu išaiškėjo, kad „TSRS-V6“ yra gerų charakteristikų ir yra parengtas bendram naudojimui. „V6“ buvo planuojama skraidinti keleivius dideliais atstumais, tarp Maskvos ir Sverdlovsko arba Krasnojarsko. Tačiau dėl daugelio priežasčių šie planai nebuvo įgyvendinti.

Ilgiausio skrydžio rekordas[taisyti | redaguoti kodą]

1937 m. spalio 29 d. „TSRS-V6“ pakildamas Dolgoprudne ir vėl jame nusileisdamas 1937 m. lapkričio 4 d., po 130 val. ir 27 min. trukusio skrydžio pagerino ilgiausiai trukusio skrydžio rekordą.

16 žmonių ekipažui vadovavo I. Pankovas. Ekipažo pamaina trukdavo 8 val. Antrąją skrydžio dieną pasikeitė oro sąlygos – pūtė gūsingas vėjas, apsiniaukė, pradėjo lyti. Kelionės metu dirižablis praskrido virš Naugardo, Šujos, Ivanovo, Kalinino, Briansko, Kursko, Penzos, Voronežo, Vasilsursko ir kt., mėtė lapelius su pranešimais. Lapkričio 3 d. orlaivis skrido virš Dolgoprudno, kuriame buvo pasiruošta jo sutikimui, bet ekipažas paprašė kelionę pratęsti dar 24 val., kad sumuštų dirižablio „LZ-127 Graf Zeppelin“ rekordą. Dirižablio kapitonui buvo leista skrydį tęsti iki lapkričio 4 d. 17 val. „TSRS-V6“ skrido į Maskvos apylinkes, o lapkričio 4 d. 17 val. 15 min. nusileido Dolgoprudne.

Katastrofa[taisyti | redaguoti kodą]

1938 m. vasarį „V6“ ekipažas ruošėsi skrydžiui Maskva–Novosibirskas. Tuo pat metu gautas pranešimas, kad lytis, ant kurios dreifavo Ivano Papanino ekspedicija, suskilo ir reikalinga skubi ekspedicijos evakuacija. Dirižablio „V6“ ekipažas kreipėsi į TSRS valdžią, prašydami atlikti mokomąjį skrydį Maskva–PetrozavodskasMurmanskas–Maskva. Esant teigiamiems rezultatams dirižablis galėjo būt naudojamas Papanino ekspedicijos evakuacijai.

1938 m. vasario 5 d. 19 val. 35 min. „V6“ išskrido iš Maskvos. Vasario 6 d. 12 val. dirižablis praskrido virš Petrozavodsko. 19 val. orlaivis priartėjo prie Kandalakšos stoties. Paskutinė radiograma iš dirižablio gauta 18 val. 56 min.

Skrydis vyko 300–450 m aukštyje, sunkiomis meteorologinėmis sąlygomis: žemi debesys, snygis, blogas matomumas. Metalinės dirižablio konstrukcijos apledėjo. Orlaivis trenkėsi į kalvą. Iš 19 įgulos narių 13 žuvo, trys patyrė lengvus sužalojimus ir trys visiškai nenukentėjo.

Vasario 7 d. rytą viena iš paieškos komandų pranešė, kad dirižablis „TSRS-V6“ sudužo 18 km į vakarus nuo Beloje More stoties.

1938 m. vasario 12 d. dirižablio „TSRS-V6 Osoaviachim“ ekipažo nariai buvo palaidoti Maskvoje, Novodevičės kapinėse.

Ekipažas[taisyti | redaguoti kodą]

Žuvo:

  • N. Gudovancevas – pirmasis vadas,
  • I. Pankovas – antrasis vadas,
  • S. Deminas – pirmasis vado padėjėjas,
  • V. Lianguzovas – antrasis vado padėjėjas,
  • T. Kulaginas – trečiasis vado padėjėjas,
  • A. Ritslendas – pirmasis šturmanas,
  • G. Mečkovas – antrasis šturmanas,
  • N. Konišinas – vyriausiasis mechanikas,
  • K. Šmelkovas – pirmasis mechanikas,
  • M. Nikitinas – mechanikas,
  • N. Kondraševas – mechanikas,
  • V. Černovas – radistas,
  • D. Gradusas – sinoptikas.

Lengvai sužeisti:

  • B. Pečekinas – ketvirtasis vado padėjėjas,
  • K. Novikovas – mechanikas,
  • A. Burmakinas – mechanikas.

Nepatyrė sužalojimų:

  • V. Ustinovičius – orlaivio inžinierius,
  • I. Matiuninas – mechanikas,
  • Vorobjovas – inžinierius-radistas.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Паньков И. Первые полеты корабля В-6 // Советский дирижаблист. – 1934. – 10 декабря.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: TSRS-V6 Osoaviachim – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.