Subudajus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Subudajus. Viduramžių Kinijos piešinys.

Subudajus (Subutajus, Subedejus, Subotajus, mong. Сүбэдэй, klas. mong. Sübü'ätäi, 11761248 m.) - pagrindinis Čingischano ir vėliau Ugedejaus karvedys. Jis vadovavo daugiau, nei dvidešimčiai karinių kampanijų, nukariavo trisdešimt dvi valstybes ir iš viso yra laimėjęs šešiasdešimt penkis mūšius.

Subudajus yra daugiausiai teritorijos užkariavęs karvedys istorijoje.

Ankstyvasis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad Subudajus gimė netoli Onono upės dab. Mongolijoje. Jis priklausė Urianchajų genčių grupei. Būdamas kalvio sūnus, t. y. nekilmingas, anksčiau jis nebūtų galėjęs prasimušti į karvedžius. Tačiau po Čingischano reformų mongolų kariuomenėje svarbiausia tapo gabumai ir nuopelnai.

Prie Čingischano Subudajus prisijungė dar paauglystėje, maždaug septyniolikos metų. Pirmoji žinoma jo karinė pergalė buvo Huano (Kinijos provincija) užėmimas 1212 m.

Mongolų invazijos į Chorezmiją metu Subudajaus armijai buvo patikėtas uždavinys persekioti šachą Muchamadą II. Po šio karo nedidelė Subudajaus armija žvalgybos tikslais apjojo Kaspijos jūrą, pakeliui įveikdami kipčiakus, rusius (Kalkos upės mūšis, 1223 m. gegužės 31 d.). Subudajaus sūnaus vadovaujama kariuomenės dalis bandė įsiveržti į Volgos Bulgariją, tačiau ten patyrė pralaimėjimą. Galiausiai armija grįžo atgal į Mongoliją.

Kinijos kampanijos[taisyti | redaguoti kodą]

1226 m. Subudajus vaidino esminį vaidmenį Sia Kinijos nukariavime. 1227 m. jis užkariavo Dzin Kinijos teritorijas Vei aukštupyje. Karai prieš Kiniją trumpam nutrūko mirus Čingischanui.

1230 - 1231 m. Ugedejaus vadovaujami mongolai vėl patraukė prieš Džin dinastijos Kiniją, tačiau bandymai įsiveržti į Henaną pasibaigė Subudajui pralaimėjus prie Šang-če-hui. Tuomet mongolai užėmė tik Fengšiango miestą. Dar tais pačiais metais jie vėl atnaujino karą. 1232 m. mongolai laimėjo svarbias pergales prie Sanfengo (vasario 9 d.), Yangyi (vasario 24 d.) ir T’ieh’ling (kovo 1 d.). Ugedejus su didžiąja kariuomenės dalimi grįžo į Mongoliją, palikę Subudajų pabaigti Honano užkariavimą. Per sekančius dvejus metus Subudajaus vadovaujama kariuomenė galutinai sunaikino Džin dinastiją.

Vakarų Azijos kampanijos ir Europa[taisyti | redaguoti kodą]

Mongolų armija prie Vladimiro miesto (V.Maksimovo paveikslas)

1237 m. chanas Ugedejus pradėjo kampaniją prieš Rusiją, bulgarus ir kipčiakus, o vėliau - Europą. Formaliai už ją atsakingas buvo Batyjus, o kariuomenei vadovavo Subudajus.

Šiai kampanijai buvo kruopščiai pasiruošta. Subudajaus žvalgai ištyrė teritorijas, sudarė žemėlapius, išsiaiškino valstybių tarpusavio santykius ir politinę padėtį, žinojo, kas kam gali ateiti į pagalbą, o kas su kuo nesutaria.

1237 m. prie Kaspijos jūros Subudajus įveikė kipčiakų lyderį Bačmaną ir vėliau užkariavo Volgos Bulgariją. Žiemą užpuolė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystę ir Riazanę. Abi buvo įveiktos trijuose pagrindiniuose mūšiuose ir visi jų miestai vienas po kito užimti. 1238 m. vasarą mongolų imperijos kariuomenė praleido prie Dono upės. 1239 m. užkariauta Černigovo kunigaikštystė. 1240 m. Subudajus netikėtai užpuolė ir įveikė Vladimirą.

Įveikęs Rusiją, Subudajus padalijo kariuomenę į dalis, ketindamas pulti Europą išsyk keliais frontais. 1241 m. eilėje mūšių jis įveikė jungtines įvairių Europos šalių kariuomenes, žymiausi mūšiai buvo prie Mohio Vengrijoje (balandžio 10 d.) ir Legnicoje Lenkijoje (balandžio 9 d.). Tolimesniuose planuose buvo invazija į Vieną ir centrinę Europą. Tačiau 1242 m. mirus chanui Ugedejui, Batyjus, Subudajus ir visa kariuomenė pagal paprotį grįžo į Mongoliją.

Vėlyvasis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po Ugedejaus mirties mongolų imperiją valdė Gujukas. 1246 m. jis pradėjo karinę kampaniją prieš Song Kiniją, kuriai vadovavo septyniasdešimtmetis Subudajus. Karas prieš kinus baigėsi dideliais nuostoliais abiem pusėms ir paliaubomis 1247 m.

Subudajus mirė 1248 m. Jo sūnus Urianchadajus ir anūkas Adžu taip pat buvo pasižymėję mongolų karvedžiai.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos ir šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Boyle, J. A. History of the World Conqueror, Mančesteris, 1958
  • de Rachewiltz, I. The Secret History of the Mongols: A Mongolian Epic Chronicle of the Thirteenth Century, Brill, 2004
  • Nicolle, D. The Mongol Warlords, 1998
  • coldsiberia.org: Subutai