Slabada (Panevėžys)

Kitos reikšmės – Slabada (reikšmės).

Slabada
Slobodkos atstatymo planas, 1922 m.
Slabada
55.728°š. pl. 24.365°r. ilg. / 55.728; 24.365 (Slabada)
Apskritis	Panevėžio apskritis
Savivaldybė	Panevėžio miesto savivaldybė

Slabada (arba Slabodka, Slobodka) – buvusi Panevėžio miesto dalis kairiajame Nevėžio krante, į rytus nuo Turgaus (dabar Laisvės) aikštės iki dabartinės J. Basanavičiaus gatvės. Viena seniausių Naujojo Panevėžio gyvenviečių. Buvo išsidėsčiusi abipus Sirupio upelio, žemoje, pelkėtoje vietoje. Tikslios Slabados ribos neaiškios – literatūroje jos minimos įvairiai: „tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių”, „į rytus nuo turgavietės”, „didelis kvartalas prie Ukmergės gatvės ir turgavietės”, „septynių hektarų ploto rajonas Panevėžyje” ir panašiai.

Istorija

Sinagogų aikštė. Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiškas atvirukas

Iki Pirmojo pasaulinio karo netvarkingai sustatytose Slabados lūšnose gyveno pati skurdžiausia Panevėžio bendruomenė – daugiausia neturtingi žydai. Vietovė buvo žema, nelygi, aplinka nešvari; į gilų Sirupio slėnį suplaukdavo visi apylinkių nešvarumai, kurie dvokdavo po visą miestą. Gatvelės buvo siauros, vingiuotos, nameliai mediniai, tankiai sustatyti. Pavasarį Slabadoje susidarydavo neišbrendama purvynė, vasarą ore kybodavo dulkės. Namelių labirintuose lengvai pasislėpdavo kišenvagiai ir kiti nusikaltėliai. Miesto valdžia rūpinosi sanitarinę padėtį pagerinti: 1891–1892 m. išvalyta Sirupio vaga ir sutvirtinti jos šlaitai, 1909 m. miesto lėšomis išgrįstos Slabados gatvės, o 1911 m. gubernijos lėšomis Slabadoje įrengta kanalizacija.

1915 m. vokiečių kariuomenei užėmus Panevėžį ir išbėgus caro policijai, žmonės ėmė plėšti krautuves. Ukmergės gatvės rūsyje kažkas radęs statinę ir iš smalsumo užžiebęs degtuką. Statinėje buvęs žibalas sprogęs ir sukėlęs didžiulį gaisrą, per kurį išdegė beveik visa Slabada nuo dabartinės Vilniaus gatvės iki Nevėžio, apie 200 namų. Likę tik pajuodę kaminai. Iš pradžių vokiečiai gaisro negesino, bet, pamatę, kad jis plečiasi, surankiojo, pataisė Panevėžio gaisrinius įrankius ir pradėjo gesinti.

Sudegusi Slabada, 1916 m.

Po gaisro Slabados teritorija stovėjo apleista, užaugo žolėmis ir krūmais. Slabadoje tuo metu buvo 129 sklypai, kurie priklausė 126 savininkams. Beveik du trečdaliai sklypų buvo mažesni nei 300 m². Daugiausia žemės valdė Ezrochas, L. B. Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas ir Sabolis. Pasibaigus karui ir Nepriklausomybės kovoms, 1923 m. patvirtintas planas vietovės atnaujinimui. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris, atstatant sugriautą miesto dalį, remtasi Vokietijos patirtimi. Numatyta nutiesti keletą gatvių, o pačioje žemiausioje Slabados dalyje suformuoti naują aikštę, į kurią perkelti miesto turgavietę (dabartinė Savanorių aikštė). 1924 m. pradėti Slabados atnaujinimo darbai: iš Ramygalos gatvės nutiesti bėgiai, kuriais vežtos žemės Sirupio slėnio lyginimui. Žemių užpilti reikėję daug, per du metrus. Darbai vyko daug metų, juos atliko bedarbiai; žemės piltos iki pat Nevėžio upės. 1927 m. nukasta ir Sirupio bei Nevėžio santakoje stūksojusi kalva (Panevėžio piliakalnis), jos vietoje pastatyta Žydų gimnazija (dabar Panevėžio apygardos teismas). Pastatyta ir kitų naujų statinių, veikė arbatinės ir valgyklos, mėgtos į turgų suvažiavusių prekiautojų.

Slabada ir jos apylinkės smarkiai nukentėjo ir per Antrąjį pasaulinį karą. 1944 m. liepą per naktinį bombardavimą kvartalas tarp Ukmergės ir Elektros gatvių smarkiai sugriautas, sunaikintos ir Sinagogų aikštėje stovėjusios sinagogos. Po karo sugriauta teritorija išvalyta, liko stovėti tik sveiki pastatai. 1956 m. parengta sugriauto kvartalo užstatymo schema, pagal ją pastatyti trijų aukštų mūriniai gyvenamieji namai. Tais pačiais metais Savanorių (tuo metu Keturių komunarų) aikštėje įrengta autobusų stotis, viena iš buvusių sinagogų pertvarkyta į stoties pastatą.