Simfonija Nr. 4 (Mendelsonas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Simfonija Nr. 4 A-Dur (op. Nr. 90, „Itališkoji“) – vokiečių romantinės muzikos kompozitoriaus F. Mendelsono (1809–1847) simfonija. Tai vienas iš žinomiausių F. Mendelsono kūrinių.

Simfonijos sumanymas F. Mendelsonui kilo, kai jis 1830–31 m. keliavo po Italiją. Ji vėliau buvo praminta „Itališka“ tikint, kad jos muzikoje atsiskleidžia kompozitoriaus įspūdžiai iš kelionės. F. Mendelsonas viename savo laiškų tvirtino, kad jos metu neišgirdo nei vienos įsimintinos natos. Pasak jo, Romos orkestrai buvo neįtikėtinai prasti, o Neapolyje muzikinė kultūra buvo pati žemiausia. Kompozitorius pradėjo rašyti „Simfoniją Nr. 4“ dar šios kelionės metu ir užbaigė 1832 m. pabaigoje. Ji buvo užsakyta Londono filharmonijos draugijos.

Simfonijos premjera įvyko 1833 m. kovo 13 d. Londone diriguojant pačiam F. Mendelsonui ir susilaukė didžiulės sėkmės. Kompozitorius apie ją atsiliepė: „nuotaikingiausias iki šiol mano parašytas kūrinys ir pats brandžiausias mano darbas“, bet taipogi pastebėjo, kad patyrė karčių akimirkų ją rašydamas. 1834 m. jis pradėjo jos revizijas ir naujos redakcijos kūrinio premjera įvyko 1838 m. Londone. F. Mendelsonas atidėliojo jos premjerą Vokietijoje ir oficialų išleidimą bei tobulino iki pat savo mirties 1847 metais. Galutinės versijos premjera įvyko 1849 m. lapkričio 1 d. Leipcige. 1851 m. išleista kompozitoriaus draugo ir pianisto I. Mošeleso paruošta „oficiali“ versija.

Muzikologai interpretuoja simfonijos dalis esant įspūdžiais iš Italijos, tačiau tikrų itališkų motyvų yra tik ketvirtojoje dalyje, kurioje panaudoti neapolitietiškų liaudies dainų, saltarelo ir tarantelos, stiliai.

Simfonijos dalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

F. Mendelsono „Simfonija Nr. 4“ skirta orkestro atlikimui ir sudaryta iš keturių dalių:

  1. Allegro vivace.
  2. Andante con moto.
  3. Con moto moderato.
  4. Saltarello: Presto.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]