Sekvanai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Galijos žemėlapis, kuriame apytiksliai parodytos sekvanų žemės
Dalis Galijos žemėlapio iš 1907 m. Butlero atlaso. Parodytos Galų diocezijos dalys vėlyvojoje Romos imperijoje.[1] Žemėlapyje pavaizduota 17 gališkųjų provincijų. XVII pažymėtoje provincijoje Maxima Sequanorum ('Didžioji Sekvanija') Juros kalnuose gyveno sekvanai ('Sequani') ir helvetai ('Helvetii').
Auxilia palatina dalinio Sequani ('Sekvanai') skydo spalvos. Pagal Notitia dignitatum.
Auksinės sekvanų monetos (V-I a. pr. m. e.). Ankstyvosios galų monetos paprastai būdavo kalamos pagal graikų pavyzdžius.[2]
Sekvanų monetos (V-I a. pr. m. e.).

Sekvanai (sequani) – galų gentis, gyvenusi Araro upės (dabartinė Sona) aukštupyje, Du upės slėnyje ir Juros kalnuose. Jų teritorija užėmė vėlesnę Franš-Kontę ir dalį Burgundijos.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas sequani yra romėnų priskirtas egzonimas, spėjama, pagrįstas panašiai skambėjusiu endonimu. Endonimas nėra žinomas. Pavadinimas sequani panašus į Cezario vartotą žodį Sequana (Sekvana), kurio Cezaris vadiną Seną. Tačiau sekvanai negyveno Senos baseine. Strabonas buvo pirmasis, spėjęs, kad upė Sekvana (Sena) tekėjo per sekvanų žemes, tačiau tai pagrįsta geografine klaida.[3]
Vakarine sekvanų žemių riba buvusios Sonos upės prancūziškas pavadinimas pranc. Saône kilęs iš kelt. Souconna ('Sona'). Romėnai šią upę vadino Arar. Viljamas Smitas buvo iškėlęs hipotezę, kad Sequani ir Souconna buvo susiję.[4]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sekvanų kraštas nustatytas pagal senovės rašytojų aprašus.[4] Juros kalnai skyrė sekvanus nuo helvetų rytuose, bet patys kalnai priklausė sekvanams. Jis priklausė ir siauras ruožas tarp Ronos ir Ženevos ežero.[5] Jiems nepriklausė vieta, kur Sona įteka į Roną (pagal aprašymus čia helvetai plėšė edujų žemes).[6] linija į vakarus nuo Juros atitinka buvusią pietų ribą ties Makonu, priklausiusiu edujams.[7] Strabonas rašė, kad Araras skyrė sekvanus nuo edujų ir lingonų, t. y., sekvanai gyveno tik kairiajame (rytiniame) Sonos krante.[8] Šiaurinis sekvanų krašto kampas siekė Reiną.[9]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš Julijui Cezariui atvykstant į Galiją 71 m. pr. m. e. sekvanai palaikė arvernus prieš jų priešininkus edujus ir nusamdė Ariovisto (lot. Ariovistus) vadovaujamus svebus, kad šie persikeltų per Reiną ir padėtų. Svebų pagalba padėjo sutriuškinti edujus, tačiau sekvanų padėtis pablogėjo, nes svebai užėmė trečdalį jų teritorijos ir grasino užimti dar trečdalį, versdami sekvanus į pusiau vergus.

Tada sekvanai kreipėsi į Cezarį, kuris 58 m.pr.m.e išstūmė germanus, bet tuo pačiu metu įpareigojo sekvanus atiduoti visa, ką jie buvo gavę iš edujų. Tai tiek supykdė sekvanus, kad šie prisijungė prie 52 m. pr. m. e. Vercingetorikso sukilimo ir kartu su juo patyrė pralaimėjimą Alezijos mūšyje.
Valdant Augustui rajonas, vadintas Sequania, buvo Belgijos Galijos dalis. Po Vitelijaus mirties 69 m. šio rajono gyventojai atsisakė prisidėti prie galų sukilimo prieš romėnus, suorganizuoto Gajaus Julijaus Civilio (Gaius Julius Civilis) ir Julijaus Sabino (Julius Sabinus). Jie išvarė Sabiną, įsibrovusį į jų teritoriją. Spėjama, kad šią pergalę žymi triumfo arka Vezontijuje (lot. Vesontio, dabar Bezansonas).

Diokletianas prijungė prie Sekvanijos Helveciją ir dalį Aukštutinės Germanijos, taip sukurdamas provinciją Provincia Maxima Sequanorum, o Vezontijus gavo pavadinimą Metropolis civitas Vesontiensium. Po 50 m. Galiją nuniokojo barbarai, Vezontijus buvo nusiaubtas (355 m.). Valdant Julianui Apostatui miestas atgavo savo svarbą kaip įtvirtintas miestas ir sugebėjo atlaikyti vandalų puolimą. Vėliau, kai Roma nebesugebėjo apsaugoti Galijos gyventojų, sekvanai tapo naujai susidariusios Burgundijos karalystės dalimi.

Didieji gyvenamieji punktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vezontijus (Vesontio) – dabar Bezansonas (Besançon)
  • Liuksovijus (Luxovium) – dabar Liuksej le Benas (Luxeuil-les-Bains)
  • Loposagijus (Loposagium) – dabar Luxiol
  • Portus Abucini – dabar Portas prie Sonos (Port-sur-Saône)
  • Segobudijus (Segobudium) – dabar Seveux
  • Epamanduoduras (Epamanduodurum) – dabar Manderas (Mandeure)
  • Ariolika (Ariolica) – dabar Pontarljė (Pontarlier)
  • Magetobrija, kitaip Admagetobrija (Magetobria ar Admagetobria) – dabar Broye-lès-Pesmes
  • Pons Dubis – dabar Pontoux
  • Castro Vesulio – dabar Vezulis (Vesoul)

Išgalvoti segvanai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusų rašytojos Marijos Semionovos ciklo „Волкодав“ ('Vilksmaugis') pasaulyje yra segvanų gentys.[10] Tiesa, šie segvanai labiau primena senovės skandinavus (vikingus). Pavadinimo sutapimas galbūt atsitiktinis.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Butler, Samuel; Rhys, Ernest (1907). „Map 4, Gallia“. The Atlas of Ancient and Classical Geography. Everyman. London; New York: J.M. Dent; E.P. Dutton.
  2. ↑ Boardman, John (1993). The Diffusion of Classical Art in Antiquity. Princeton: Princeton University Press. p. 308. ISBN 0691036802.
  3. ↑ Strabo Geography, Book 4, Chapter 3, Section 2
  4. ↑ 4,0 4,1 Smith, William, red. (1873). „Sequana, Sequani“. A Dictionary of Greek and Roman Geography. Volume II. London: John Murray. pp. 965–966. {{cite encyclopedia}}: |volume= turi papildomą tekstą (pagalba)
  5. ↑ Caesar BG, Book I, Section 6.
  6. ↑ Caesar BG, Book I, Section 11.
  7. ↑ Caesar BG, Book VII, Section 90
  8. ↑ Strabo Geography, Book 4, Chapter 1, Section 11.
  9. ↑ [ Caesar BG, Book I, Section 1.
  10. ↑ Сегваны
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Sekvanai&oldid=4935585"