Saturn V

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Saturn V“ gabenamas į starto vietą. Ją vežęs transporteris tebenaudojamas

Saturn V (dar vadintas Mėnulio raketa) buvo vienkartinė, skysto kuro, daugiapakopė raketa, 19671973 m. amerikiečių naudota skrydžiams į Mėnulį.


Techniniai duomenys[taisyti | redaguoti kodą]

Starto masė -- 2960 t
Starto trauka -- 3500 t
Masė, paleidžiama į pirminę žemės orbitą -- 140 t
Orbitos aukštis -- 190 km
Į Mėnulio trajektoriją išvedama masė -- 47 t

Iš viso ši raketa kilo 13 kartų, visi jos skrydžiai buvo sėkmingi. Nors pagaminta ir naudota gana seniai, 2009 m. tebebuvo didžiausia, sunkiausia ir daugiausia į orbitą pakelianti raketa, nors panašiu laiku gana nesėkmingai skraidžiusi jos varžovė Tarybų Sąjungos „N-1“ starto metu sukurdavo šiek tiek didesnę trauką (4500 t).

Nors dauguma raketų buvo paleistos šviesiu paros metu, viena jų buvo paleista ir naktį. Surinkta raketa būdavo lėtai nuvežama į starto vietą vertikalioje padėtyje.

Pakopos[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji „Saturn V“ pakopa, „S-IC“, turėjo penkis „F-1“ žibalu ir suskystintu deguonimi varomus variklius. Iki šiol (2007 m) tai tebėra galingiausi kada nors pagaminti raketiniai varikliai. Keturis iš jų įrengta hidraulinė sistema galėjo šiek tiek pasukti reikiama kryptimi, taip valdant raketos skrydį. Penktasis (centrinis) variklis buvo įtvirtintas nejudamai. Sykį įjungus ir po to išjungus, šių variklių nebebuvo galima įjungti pakartotinai. Nebuvo galimybės ir reguliuoti jų galingumą, todėl vėlesniuose skrydžio etapuose vienas (centrinis) variklis tiesiog būdavo išjungiamas, kad palengvėjusi raketa nekiltų su pernelyg dideliu pagreičiu. Pirmoji pakopa veikdavo tik 2,5 min., tačiau per tą laiką pakeldavo raketą iki 68 km aukščio ir įgreitindavo iki 8600 km/val. Tam ji sudegindavo 2 000 000 kg kuro. Atlikusi savo darbą ir atkabinta nuo raketos, ji iš inercijos dar kildavo iki 110 km (iki kosmoso), paskui nukrisdavo į Atlanto vandenyną maždaug už 560 km nuo starto vietos.

Antroji pakopa „S-II“ turėjo panašiai išdėstytus penkis suskystintu vandeniliu bei deguonimi maitinamus „J-2“ variklius. Ji dirbdavo 6 min., įgreitindavo raketą iki 24600 km/h ir pakeldavo iki 185 km. Ši pakopa nukrisdavo už 4200 km nuo starto vietos.

Trečioji pakopa, „S-IVB“, turėjo vieną „J-2“ variklį (tokį pat, kaip ir antrosios pakopos) bei naudojo tą patį kurą. Ji dirbdavo keletą minučių, galutinai pakeldama kosminį laivą į orbitą bei (patikrinus visas sistemas) būdavo įjungiama pakartotinai skrydžiui iki Mėnulio. Viename iš variantų („Skylab“ projektas) „S-IVB“ pakopa buvo neveikli – vietoj kuro ir variklio joje buvo įrengta į kosmosą iškeliama laboratorija.

Paskutinis „Saturn V“ startas („Skylab“)

Instrumentų centras[taisyti | redaguoti kodą]

Virš „S-IVB“ buvo įrengtas visos raketos darbą valdantis „instrumentų centras“, turintis tiems laikams gana galingą kompiuterį, kurio programinė įranga nėra išlikusi (spėjama, jog gali būti išlikusi nebent nepaleistų raketų kompiuterių ilgalaikėje atmintyje).

Sunaikinimo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Prireikus, jei raketa taptų nebevaldoma, buvo galimybė sunaikinti ją ore, taip apsaugant apačioje esančius žmones (astronautų modulis prieš tai turėjo atsiskirti nuo raketos).

Avarinio gelbėjimosi raketa[taisyti | redaguoti kodą]

Avarinio gelbėjimosi raketos bandymas

Pačioje raketos viršūnėje, virš įgulos modulio su astronautais, buvo įrengta avarinio gelbėjimosi raketa. Pavojaus atveju ji turėjo atskirti įgulos modulį nuo raketos ir nunešti jį šalin, kad galimas didžiųjų pakopų sprogimas ar kitokie įvykiai nebekeltų pavojus. Paskui įgulos modulis būtų nusileidęs su parašiutu. Tai buvo galima padaryti ir dar tebesant starto aikštelėje, jei ten būtų kilęs gaisras. Gelbėjimosi sistema buvo patikrinta, tačiau iš tiesų panaudoti jos nė karto neprireikė. Papildomas mažas raketinis motoras pasukdavo gelbėjimosi modulį šalin, patraukdamas jį iš didžiosios raketos kelio.

Nors visa raketos dokumentacija tebesaugoma, šiuo metu ją iš naujo pagaminti būtų labai sunku, nes daugelis naudotų komponentų paseno ir nebegaminami. Juos pakeitusios dalys, nors iš esmės geresnės, yra kitokios, todėl visą raketą tenka projektuoti iš naujo.

Vikiteka