Rungtynės nuo 9 iki 9
Rungtynės nuo 9 iki 9 – 1980 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas meninis filmas. Drama. Filmo trukmė – 83 min[1]. TSRS kino teatruose rusiškas filmo pavadinimas buvo „Встречи с 9 до 9“.
Kūrybinė grupė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Scenarijaus autorius – Ričardas Gavelis;
- Režisierius statytojas – Raimondas Vabalas;
- Vykdantysis prodiuseris – A. Baranauskas;
- Režisierė – Regina Vosyliūtė;
- Kompozitorius – Bronius Kutavičius;
- Operatorius statytojas – Donatas Pečiūra;
- Operatorius – Algirdas Janukėnas;
- Montažo režisierius – Mingailė Murmulaitienė;
- Dailininkas statytojas – Irena Vabalienė;
- Kostiumų dailininkės – Zita Gustienė, Leokadija Inčiūtė.
Vaidina[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Valentinas Masalskis – Romas Špokas;
- Maja Eglite – Birutė Benetaitė;
- Petras Steponavičius – Karolis Budrys;
- Janina Lapinskaitė – jo žmona;
- Eugenija Šulgaitė – motina Budrienė;
- Gediminas Karka – Stasys Mitkus;
- Henrikas Kurauskas – Eigirdas;
- Antanas Šurna – Janulis;
- Rolandas Butkevičius – Bruzgelis;
- Eugenija Bajorytė – Špoko bičiulė;
- Maja Bulgakova – Leningrado profesorė;
- Germanas Žuravliovas – Šeberenka;
- Sergejus Jakovlevas – Platovas;
- Steponas Kosmauskas – Mokslų akademijos funkcionierius;
- Eustachijus Aukštikalnis – žurnalistas;
- taip pat P. Anusas, A. Areška, A. ir G. Bartašiūnai, Vida Beselienė, Bronė Braškytė, Emilija Danilevičiūtė, G. Davidavičius, K. Gaška, Algis Gedminas, Henrikas Kačinskas, Vytautas Kaminskas, Mamertas Karklelis, Romualdas Klasčius, Halina Kobeckaitė, Eliezaras Malcas, Algis Matulevičius, Romualda Mikalauskaitė, Gytis Padegimas, Lionginas Pažūsis, Irena Rimovič, Angelė Rupšienė, A. Skupas, Milė Šablauskaitė, Andrius Šiuša, A. Urba, D. Vabalienė, Valdas Žilėnas, Romualdas Gudas.
Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Seno Vilniaus pastato skliautuotame pusrūsyje įsikūrė Mokslų Akademijos Fizikos instituto sektorius. Jame susibūrė draugiška dar jaunyvų žmonių kompanija: gabaus mokslininko reputaciją turįs Špokas, ekscentriškas Janulis, tarp mokslo ir sporto tebesvyruojanti buvusi olimpinė krepšinio čempionė Birutė, kiti. Jiems vadovauja Mokslų Akademijos valdžia, šiai – analogiški aukštesnio rango valdininkai iš Leningrado, Kijevo. Pastariesiems, išklausiusiems naują Špoko idėją, kyla mintis padalyti Vilniaus mokslinio tyrimo institutą į du savarankiškus. Atsirastų daugiau vakansijų, galbūt ir valiutos, modernesnės aparatūros. Špokas svaido idėjas, važinėja po kituose Sąjungos miestuose vykstančius mokslo simpoziumus, nesėkmingai mergina Birutę, po to tampančią karjeristo Budrio meiluže, nesėkmingai atstatinėja santykius su prieš du metus palikta „bičiule“. Nors dėl dar neegzistuojančio insituto verda aistros, kijevietis Šerebenka, įvertinęs Špoko atradimus kaip naują metodą, kviečia jį dirbti į Kijevą. Juolab kad ir naujo instituto nebebus. Ar Špokas, susiviliojęs žadamomis šiltnamio sąlygomis, o Vilniaus valdžios akyse susikompromitavęs kandžiu straipsniu „Kaip gaminami mokslininkai“, išvyks ar pasiliks tėvynėje? Paskutinė frazė, skambanti pusrūsio draugų lūpose, - „Arsim!“ – taip nieko konkretesnio ir neatsako.