Raudonoji nykštukė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Raudonoji nykštukė
Spėjama raudonosios nykštukės gyvavimo trukmės (trilijonais metų) priklausomybė nuo masės (Saulės masėmis).[1]

Raudonoji nykštukė – maža, palyginus šalta žvaigždė, kurios masė yra nuo 0,075 iki maždaug pusės Saulės masės. Paviršiaus temperatūra nesiekia 4000 laipsnių karščio. Kartu su geltonosiomis ir baltosiomis nykštukėmis sudaro didžiąją dalį Paukščių Tako žvaigždžių. Raudonosios nykštukės kurą degina labai lėtai, todėl manoma, kad jos gali gyvuoti šimtus milijardų metų (žymiai ilgesnį laiką nei yra praėjęs nuo Visatos susidarymo). Nors raudonosios nykštukės yra labiausiai paplitęs žvaigždžių tipas, kuriam priklauso daug artimų Saulės sistemos kaimynių, dėl menko ryškumo (ne daugiau 10 % Saulės šviesumo) nė viena nematoma plika akimi.[2] Artimiausia Saulei žvaigždė (Kentauro Proksima, 4 šviesmečiai) taip pat yra raudonoji nykštukė.

Raudonosios nykštukės (mažesnės nei 35 % Saulės masės[3]) konvekcija apima visą žvaigždę, taigi jos degantis kuras nuolat sumaišomas ir jo sudėtis visame tūryje ta pati. Tai pailgina žvaigždės amžių.

Dalis raudonųjų nykštukių turi egzoplanetų sistemas. 2007 m. balandžio mėnesį prie raudonosios nykštukės Gliese 581 buvo aptikta Gliese 581c planeta, kuri yra labai panaši į Žemę ir skrieja vadinamoje gyvybės zonoje, kurioje vanduo gali egzistuoti skystos būsenos – neišgaruoti dėl karščio ir nesušalti į ledą. Dėl šios priežasties neatmetama skysto vandens ar net gyvybės egzistavimo galimybė minėtoje planetoje. Visgi egzistuoja keletas gyvybei tokio tipo žvaigždžių sistemose nepalankių faktorių. Dėl menko spinduliuojamos energijos kieko gyvybei tinkamos planetos turi būti tiek arti žvaigždės, jog turėtų būti atsisukusios į ją visada ta pačia puse (kaip Mėnulis į Žemę). Raudonosios nykštukės taip pat spinduliuoja labai mažai ultravioletinių spindulių, kurie, kaip ir dienos bei nakties kaita, gali būti reikalingi gyvybei atsirasti.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Adams, Fred C.; Laughlin, Gregory; Graves, Genevieve J. M.. "Red Dwarfs and the End of the Main Sequence". Gravitational Collapse: From Massive Stars to Planets: 46–49, Revista Mexicana de Astronomía y Astrofísica. 
  2. „The Brightest Red Dwarf“, by Ken Croswell (Accessed 6/7/08)
  3. „On the magnetic topology of partially and fully convective stars“. Astronomy and Astrophysics, 496 (3), 787–790 (2009 m. March). DOI:10.1051/0004-6361:200811450.