Rožinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rožinys (arba rožančius, rožinis, rožynaslot. rosarium – „rožių darželis, rožynas“) – meditacinė kartotinė malda, skirta apmąstyti svarbiausius Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos gyvenimo įvykius. Tokiu pačiu vardu vadinamas šios maldos kalbėjimui naudojamas karoliukų vėrinys. Tradiciškai Rožinio maldą sudaro įžanga ir penki slėpiniai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvaisiais Krikščionybės laikais, Romoje, jaunos mergelės, dėl savo tikėjimo pasmerktos mirčiai, į egzekucijas, dažniausiai vykusias Koliziejuje, eidavo apsirengusios šventiškai ir puošdavo galvas rožių vainikais – taip, kaip buvo priderama pasitinkant Karalių, dėl kurio vardo mirdavo. Naktimis tikintieji surinkdavo šiuos vainikus ir melsdavosi prie jų – kiekvienai rožei po maldą.

Manoma, kad dabartinio rožinio analogas atsirado apie 800-uosius metus Airijoje. Tuo metu tarp vienuolių jau buvo paplitęs paprotys kasdien skaityti 150 Dovydo psalmių, tačiau mažaraščiai ėmė keisti psalmes “Tėve mūsų” malda. Šių skaičiavimui buvo naudojami maži akmenėliai, kuriuos dar ankstyvaisiais Krikščionybės laikais kartotinėms maldoms naudojo Egipto dykumose gyvenę eremitai ir atsiskyrėliai.[1]

XII amžiuje, pradedant populiarėti pirminei “Sveika, Marija” maldos formai, prie rožinio, kurį tuo metu sudarė 150 “Tėve mūsų”, buvo prijungta ir 150 “Sveika, Marija” maldų. XV amžiaus pradžioje kai kurie jau kalbėjo rožinį iš 15 “Tėve mūsų” ir 150 “Sveika, Marija”, padalytų į 15 dešimtukų, tačiau jame vis dar buvo naudojama senoji, trumpesnė, “Sveika, Marija” maldos forma, o dešimtuko pabaigoje “Garbė Dievui Tėvui” nebuvo kalbama.

Švč. Mergelės Marijos rožinį XV amžiuje išpopuliarino dominikonas palaimintasis Alanas de la Rošė.

1883 m. rugsėjo 1 d. popiežius Leonas XIII savo enciklikoje Supremi apostolatus officio pristatė šią maldą kaip veiksmingą dvasinę priemonę susidūrus su visuomenės blogybėmis. Popiežius Paulius VI, Apaštališkajame paraginime Morialis cultus pabrėžė rožinio evangelinį pobūdį ir kristologinę kryptį.[2]

Rožinio slėpiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rožinio maldą sudaro keturios dalys, kiekvieną jų – penki slėpiniai (slėpinys gr. mysterion – „užmerkti akis ir užverti lūpas“) skirti apmąstyti esminius Jėzaus ir Marijos gyvenimo (aprašyto Naujajame Testamente) momentus. Pirmąją dalį sudaro džiaugsmo slėpiniai, susiję su Jėzaus gimimu ir vaikyste; antrojoje – šviesos slėpiniuose, kuriuos 2002-iais pridėjo popiežius šv. Jonas Paulius II-is – apmąstomas Viešpaties viešasis gyvenimas; trečioji dalis – kančios slėpiniai, susiję su Jėzaus kančia. Ketvirtoji dalis – garbės slėpiniai. Juose kontempliuojami įvykiai susiję su Jėzaus ir Jo motinos Marijos išaukštinimu.

Pagal popiežiaus šv. Jono Pauliaus II pasiūlytą praktiką džiaugsmo slėpiniai kalbami pirmadieniais ir šeštadieniais, šviesos slėpiniai – ketvirtadieniais, kančios – antradieniais ir penktadieniais, o garbės – trečiadieniais ir sekmadieniais.[3] Spalio mėnesį tikintieji yra kviečiami kasdien melstis Rožinio maldą. Už Rožinio kalbėjimą grupėje galima pelnyti visuotinius atlaidus. Kalbant vienam – dalinius.

Lietuvoje, kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinėje, įkurtas Rožinio slėpinių kelias.

Rožinio kalbėjimo planas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įžangoje kalbamas Tikėjimo išpažinimas, „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ (3 kartus), „Garbė Dievui“. Šių maldų tikslas – susitelkti meditacijai. Dvidešimt Katalikų Bažnyčios teiktinų slėpinių yra suskirstyti į keturias dalis: džiaugsmo, šviesos, kančios ir garbės. Apmąstant vieną slėpinį, kalbamos „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ (10 kartų), „Garbė Dievui“ maldos, kartais pridedama Fatimos Švč. Mergelės Marijos malda.

Pirma dalis. Džiaugsmo slėpiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradiciškai kalbami pirmadieniais ir šeštadieniais.

  1. Angelas apreiškia Marijai Dievo Sūnaus įsikūnijimą.
  2. Marija lanko šv. Elžbietą.
  3. Gimsta Jėzus.
  4. Išganytojas aukojamas šventykloje.
  5. Jėzus randamas šventykloje.

Antra dalis. Šviesos slėpiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradiciškai kalbami ketvirtadieniais.

  1. Jėzaus krikštas Jordane.
  2. Darbų pradžia Kanos vestuvėse.
  3. Dievo Karalystės skelbimas, raginant atsiversti.
  4. Jėzaus atsimainymas.
  5. Eucharistijos įsteigimas (Paskutinė vakarienė).

Trečia dalis. Kančios slėpiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradiciškai kalbami antradieniais ir penktadieniais, bei gavėnios sekmadieniais.

  1. Jėzus meldžiasi Alyvų sode.
  2. Jėzus nuplakamas.
  3. Jėzus vainikuojamas erškėčiais.
  4. Jėzus neša kryžių.
  5. Jėzus miršta ant kryžiaus.

Ketvirta dalis. Garbės slėpiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradiciškai kalbami trečiadieniais ir sekmadieniais.

  1. Jėzus prisikelia iš numirusiųjų.
  2. Jėzus žengia į Dangų.
  3. Į žemę atsiunčiama Šventoji Dvasia.
  4. Marija imama į Dangų.
  5. Marija Danguje vainikuojama.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Fulton J. Sheen “Pirmoji pasaulio meilė. Marija, Dievo Motina” (Katalikų Pasaulio Leidiniai; 2018) p.233
  2. Šv. Popiežius Jonas Paulius II; Apaštalinis laiškas “Rosarium Virginis Mariae” (2002)
  3. Lietuvos Vyskupų Konferencija “Liturginis Maldynas” (Katalikų Pasaulio Leidiniai, Vilnius; 2016) p.311