Pergamono altorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pergamono altoriaus rekonstrukcija Pergamono muziejuje Berlyne
Archeologo Carl Humann portretas

Pergamono altorius (arba Dzeuso altorius) – Sen. Graikijos helenistinio periodo II a. pr. Kr. sukurta architektūrinė-skulptūrinė konstrukcija Pergamo (Pergamono) mieste. Perkelta į Berlyną ir rekonstruota, esanti Pergamono muziejuje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

„Pergamono altorius“ yra architektūrinė konstrukcija, kadaise supusi Dzeuso altorių Atėnės šventykloje Pergamo akropolyje. Konstrukcija buvo pastatyta II a. pr. Kr. Jo statybas užsakė karalius Eumenas II (197–159 m. pr. Kr.) švęsdamas pergalę prieš Galatijos galus. Statinio pagrindinės dalys buvo pastatytos 166–156 m. pr. Kr. laikotarpiu. Statinys buvo statomas remiantis Atėnų Akropolio pavyzdžiu. Vienu svarbiausių statinio skulptorių, manoma, buvo Piromachas iš Atėnų. Ties statiniu, manoma, dirbo apie 40 menininkų, iš kurių penkiolikos autografai išlikę. Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui knygoje, tikima, minimas altorius ir vadinamas „Šėtono sostu“. VIII a. Pergamą užėmė Bizantijos imperija, šventyklos akmenys buvo panaudotos gynybinei sienai statyti. Laikui bėgant miestas sunyko ir XIX a. iš jo buvo likę tik griuvėsiai, iš kurių vietos apylinkių gyventojai nešiodavo akmenis savoms statyboms.

1864 m. vietovėje apsilankė vokiečių archeologas Carl Humann, kuris suprato didelę liekanų kultūrinę vertę. Prasidėjo derybos tarp Vokietijos ir Osmanų Turkijos vyriausybių. 1878–1879 m. buvo susitarta, kad draugiškumo vardan (Turkija tuo metu buvo karinė Vokietijos sąjungininkė) ir už 20 000 markių Turkija leis išvežti vokiečių rastas liekanas.[1] 1878 m. rugsėjo mėnesį Karl Humann pradėjo kasinėjimus Pergamone. Altoriaus dalys iki 1886 m. buvo siunčiamos į Vokietiją. 1902 m. rekonstruotą altorių Berlyne atidengė kaizeris Vilhelmas II, tačiau buvęs muziejaus pastatas buvo ženkliai per mažas ir altorius 1930 m. tapo naujai pastatyto Pergamono muziejaus dalimi Muziejų saloje. 1934 m. Adolfas Hitleris nurodė sukurti nacių partijos suvažiavimų Niurnberge tribūną, kurią architektas Albert Speer suprojektavo Pergamono altoriaus pavyzdžiu.

Apie Pergamono altorių[taisyti | redaguoti kodą]

Pergamono muziejuje yra pilnai rekonstruota tik vakarinė altoriaus dalis, kitos dalys rekonstruotos atskirai arba eksponuojamos išlikusiais fragmentais. Šventykla buvo skirta Dzeusui arba Atėnei, arba abiems dievams kartu. Konstrukcijos matmenys − 36,4 x 34,2 m. Viršutinėje altoriaus dalyje yra gerai išsilaikęs gigantomachiją vaizduojantis frizas, kuriame yra apie 100 figūrų: 20 dievų, 24 deivių, 59 titanų ir 28 žvėrių. Šio frizo ilgis yra apie 120 m. Kitas, mažesnis aukščiu frizas, vaizduojantis Telefo istoriją, buvo nerekonstruotas ir yra išdėliotas fragmentais ekspozicijoje pagal spėjamą originalų išdėstymą.

Altoriaus vaizdai[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Max Kunze, The Pergamon Altar: Its Rediscovery History and Reconstruction (Museum Guide). Mainz am Rhein: Staatliche Museen zu Berlin Preußicher Kulturbesitz Antikensammlung, 1995

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Pergamono altorius – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka