Gigantomachija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos


Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Gigantas

Gigantomachija (Gigantomachia) graikų mitologijoje vadinamas mūšis tarp Olimpo dievų ir gigantų.

Kovos eiga nuosekliai aprašė Apolodoras (Peri Theon), taip pat mini Homeras (Odisėja), Higinas (Poetica Astronomica) ir Pauzanijas.

Mitas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal Klaudiano (Claudianus) „Gigantomachia“[1].

Gaja, Motina Žemė pavydėdama Olimpo dievų viešpatavimui ir keršydama už savo vaikus titanus, pagimdė gigantus, milžinus su gyvačių kojomis. Gaja skatino savo vaikus pulti olimpiečius, nes jos vaikai kenčia: Prometėjui Skitijoje erelis lesa kepenis, Atlantas hiperborėjų žemėje laiko dangaus skliautą, Titijas, vanagas lesa vidurius, kurie atauga. Gaja žadėjo savo vaikams, kad jie gaus dievų valdžią.

Tačiau Olimpo dievai susivienijo, net atvyko Hadas ir Persefonė, kovai su gigantais. Gigantai suardė gamtą, keitėsi reljefas, kaip ginklus naudojo kalnus. Prasidėjus mūšiui: Arėjas kardu perkirto milžiną Pelorą toje vietoje, kur prie pabaisos kūno, prie šlaunų, buvo priaugę dviejų gyvačių kūnai. Atskubėjusi keršyti gigantą Mimantą, Arėjas ietimi pervėrė galvą.

Atėnė Paladė gigantą Palantą įveikė naudodama savo skydą su Gorgonės galva. Gigantas taip persigando, kad visos kūno dalys suakmenėjo ir, netgi nesužeistas, jis pasidarė bejėgis ir sustingęs. Echioną taip pat nukovė Atėnė, kai šis į ją pažvelgė antrą kartą. Po jo buvo įveiktas Pelenėjas, kurio žmogaus kūną deivė pervėrė ietimi, o gyvatės kūnas sustingo nuo Gorgonės žvilgsnio.

Stipriausi gigantai buvo Porfirionas ir Alkionėjas. Apolonas gelbėdamas savo gimtąją Delo salą užmušė Perfirioną. Alkionėjas buvo nemirtingas tol, kol grūmėsi gimtojoje žemėje (Palenės pusiasalyje). Dievams buvo išpranašauta, kad jie laimėsią tik tuo atveju, jei jų sąjungininkas būsiąs mirtingasis.

Gaja tai sužinojo ir ieškojo tokios gydomosios žolelės, kad jos mirtingasis negalėtų užmušti jos sūnų. Tačiau Dzeusas uždraudė Eos – Aušrai, Selenai – Mėnuliui, Helijui – Saulei duoti Gajai tokią žolelę ir pats paskubėjo aplenkti Gają: jis pasiuntė Atėnę, kad ši pakviestų Heraklį į sąjungą su dievais.

Heraklis paleido strėles į Alkionėją, tačiau šis buvo gimtojoje žemėje buvo nemirtingas. Atėnei patarus, Heraklis išviliojo Alkionėją iš Palenės. Tuomet gigantas neteko nemirtingumo, ir Heraklis galėjo jį užmušti. Efialtui vieną akį peršovė Apolonas, kitą – Heraklis. Euritą savo tirsu (lazda) užmušė Dionizas, Klitijų įkaitusiais akmenimis užsvaidė deivė Hekatė. Enkeladas norėjo pabėgti, bet Atėnė metė į jį Sicijos salą. Nuo Palo Atėnė nuplėšė odą. Polibonas per jūrą pabėgo nuo Poseidono ir pasiekė Koso salą, bet Poseidonas nulaužė salos gabalą ir sviedė jį į Polibotą. Hermis kovojo, užsidėjęs Hado šalmą, kurio dėka nešiotojas tapdavo nematomu, ir užmušė Hipolitą. Artemidė nukovė Grationą, o Moiros – Agrijų ir Toontą, kurie mušėsi geležinėmis kuokomis. Visus kitus Dzeusas sunaikino žaibais, o Heraklis - savo strėlėmis.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Imrė Trenčeni-Valdapfelis (1972). „Mitologija“.

Vikiteka