Pasaulietinis humanizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sekuliariojo humanizmo simbolis

Sekuliarusis humanizmas, pasaulietinis humanizmashumanistinė filosofija, kuri remiasi mokslu, etika ir teisingumu, ji visiškai atmeta religiją, kaip netinkamą pagrindą, kuriuo remiantis galima būtų daryti sprendimus.

Terminas „sekuliarusis humanizmas“ buvo sugalvotas XX a. tam, kad aiškiai atsiskirti nuo religinio humanizmo.

Pažiūros ir principai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Įsitikinimai turi būti tiriamireliginės ir politinės dogmos negali būti laikomos absoliučia tiesa.
  • Įrodymai, mokslinis metodaskritinis mąstymas priimant žmogui svarbius sprendimus, misticizmo atsisakymas.
  • Pilnatvė, kūrybingumas – individo ir visos žmonijos gerovės kėlimas.
  • Tiesos paieškos – naujų duomenų, objektyvios tiesios ieškojimas.
  • Šiapusinis gyvenimas – rūpinimasis šio, o ne pomirtinio gyvenimo gerove.
  • Etika – individo laisvės ir atsakomybės kėlimas.
  • Geresnio pasaulio kūrimas – įsitikinimas, kad besikeičiant idėjomis, remiantis gera valia, tolerancija, galima kurti progresyvesnį ir geresnį pasaulį.

Didžiausios organizacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Norvegijos humanistų asociacija (Human-Etisk Forbund), turi 72 000. narių. Rengia nereligines vardo suteikimo, vestuvių ir laidotuvių ceremonijas.

Tarptautinė humanizmo ir etikos sąjunga (International Humanist and Ethical Union). Skėtinė organizacija, vienijanti skeptikus, sekuliaristus, laisvamanius, ateistus, racionalistus visame pasaulyje. Įkurta 1952 m. Amsterdame. Organizacija reprezentuoja apie 3 milijonus humanistų iš 100 nacionalinių organizacijų ir 40 šalių, turi patarėjo statusą JTO.

Pagrindiniu savo dokumentu sekuliarūs humanistai laiko „Amsterdamo deklaraciją 2002“.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]