Pasakėčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pasakėčia - trumpas, pasakojamasis, alegorinės formos, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį.

[taisyti] Sandara

Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime daugiausiai vaizduojami gyvūnai arba augalai, daiktai, žmonės - tam tikros moralinių ar socialinių savybių kaukės. Pasakojimo turinys - alegorinis. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais - ir pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakojamosios dalies. Neretai moralas būna pateikiamas patarle.

[taisyti] Kilmė

Pasakėčios žanras kilo iš pasakojimų ir pasakų apie gyvūnus, todėl neretai klaidingai laikomas tautosakos kūryba. Pasakėčios žanro pradininkas - graikas Ezopas (VI a. iki Kristaus). Daugelio tautų literatūra, ypač skirta vaikams ir jaunimui, prasidėjo nuo Ezopo pasakėčių vertimų, sekimų, perpasakojimų.

Kiti žymesni pasakėčių kūrėjai: romėnų Fedras, prancūzų Ž. Lafontenas, rusų I. Krylovas. Lietuvių literatūroje pasakėčių parašė K. Donelaitis, S. Stanevičius, A. Tatarė, P. Arminas ir kiti autoriai.