Paprastasis skaliaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pterophyllum scalare
Paprastasis skaliaras (Pterophyllum scalare)
Paprastasis skaliaras (Pterophyllum scalare)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Potipis: Stuburiniai
( Vertebrata)
Antklasis: Kaulinės žuvys
( Osteichthyes)
Klasė: Stipinpelekės žuvys
( Actinopterygii)
Būrys: Ešeržuvės
( Perciformes)
Šeima: Daugiaspalvės ešeržuvės
( Cichlidae)
Gentis: Skaliarai
( Pterophyllum)
Rūšis: Paprastasis skaliaras
( Pterophyllum scalare)

Paprastasis skaliaras (Pterophyllum scalare) – daugiaspalvių ešeržuvių (Cichlidae) šeimos žuvis, kurią 1823 m. pirmą kartą aprašė vokiečių tyrinėtojas Ferdinandas Šulcas savo mokytojo Martino Lichtenšteino publikacijoje.[1]

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastasis skaliaras sutinkamas Amazonės ir Negro upių baseinuose, vadinamojo „juodojo vandens“ srityse. Mėgsta ramias vietas, užutėkius. Pasak M. Iljino, į Europą šios žuvys pirmą kartą atvežtos 1909 m.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl stipriai išilgėjusių nugarinio ir analinio pelekų, kūno forma primena pusmėnulį. Dubens pelekai evoliucionavo į ūselius panašias ataugas. Kūnas iš šonų stipriai suspaustas. Žuvies šonuose yra kelios vertikalios, tamsios juostos, kurių paprastai būna keturios. Gamtinė forma turi sidabrinį kūną su raudonomis akimis, bet akvariumininkai yra išvedę daugybę porušių ir hibridų. Selekcininkų darbo rezultatas – didelis kiekis spalvinių variacijų, nuo auksinių iki juodų.

Lytinis dimorfizmas yra labai nežymus. Suaugę patinėliai turi ilgesnį nugaros peleką ir riebalinį maišelį kaktoje. Dėl šios priežasties patinėlius galima atskirti pagal iškilią kaktą, o pateles pagal plokščią.[2]

Patelė vidutiniškai gali padėti 150–200 ikrų. Skaliarai subręsta vidutiniškai 8-12 mėnesių amžiuje. Natūraliomis sąlygoms ir nelaisvėje gali išgyventi iki 8-10 metų.[2]

Laikymas ir veisimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nežiūrint į paplitusią nuomonę, skaliarai yra gana nepretenzingi, nors neteisingai prižiūrint gali užsikrėsti įvairiomis ligomis, todėl juos sunku prižiūrėti nepatyrusiems akvariumininkams. Skaliarams būtinas erdvus akvariumas (ne mažiau 50 l, geriausia nuo 80 l) ir švarus, nerūgštus vanduo (pH 6-7,5), kurio temperatūra 24-26 °C.

Pašarą geriau naudoti gyvą (uodo trūklio lervas, dafnijas), bet tinka ir kokybiškas sausas pašaras (dribsniai). Nerekomenduojama duoti tubifeksų, nes nuo jų skaliarai riebėja ir praranda gebėjimą daugintis, o kartais ir nugaišta. Nepatartina peršerti skaliarų, pašaras turi būti griežtai normuojamas, jo kiekis turi būti toks, kad žuvys jį suėstų per 5 minutes,

Skaliarų lyties nustatymas yra sudėtingas, o klaidos tikimybė gana didelė. Todėl dauginimuisi atrenkama grupė suaugusių žuvų (ne mažiau kaip 6 individai), kurios gyvendamos viename akvariume susiporuoja (nors ir tokiu atveju, kartais įvyksta nesusipratimų, nes trūkstant patelių vienas iš patinėlių pradeda imituoti santykius).

Dauginimuisi atrinkta pora perkeliama į atskirą akvariumą (ne mažesnį kaip 60 l), o vandens temperatūra pakeliama iki 28-30 °C. Vandens rūgštingumas ir kietumas – tokie kaip ir auginimo akvariume. Žuvys gausiai maitinamos.

Skaliarai ikrus deda ant augalų lapų, kurie palinkę 30-45° kampu. Todėl kaip substratas nerštui naudojamas, pavyzdžiui, kriptokorinos lapas, kai kurie akvariumininkai specialiai, palenkę tinkamu kampu, pakabina žaliai nudažyto plastiko ar organinio stiklo plokštelę.

Prasidėjusio neršto požymiai – padidėjęs žuvų domėjimasis substratu. Jos pradeda kruopščiai valyti pasirinktą lapą nuo nešvarumų. Po to patelė išleidžia ant jo ikrus, o patinėlis juos apvaisina. Tolimesni veiksmai priklauso nuo akvariumininkų: vieni palieka porą rūpintis ikrais ir mailiumi, kiti, baimindamiesi, kad žuvys sunaikins ikrus, perkelia jas iš neršyklos ir ikrais rūpinasi patys.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Paepke H.-J., Schindler I. Zur Erstbeschreibung von Pterophyllum scalare (Schultze in Lichtenstein, 1823) (Pisces, Cichlidae). // Mitteilungen aus dem Museum für Naturkunde in Berlin. – 2002. – Vol. 78, № 1. – S. 177–182.
  2. 2,0 2,1 Энциклопедия диких животных Wildfauna.ru – Обыкновенная скалярия

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Г. Р. Аксельрод, У. Вордеруинклер. Энциклопедия аквариумиста. Москва.- Колос, 1993.
  • М. Н. Ильин. Аквариумное рыбоводство.