Padievaičio akmuo
| Padievaičio akmuo | |||
|---|---|---|---|
  Padievaičio akmuo |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Šilalės rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Kvėdarnos seniūnija | ||
| Plotas | 125 kv. m | ||
| Tirtas | 1971, 2020 m. | ||
| Registro Nr. | u.k.3319 / M236 / AR1039 | ||
Padievaičio akmuo, vad. Velnio sostu – mitologinis riedulys, esantis Šilalės rajono savivaldybėje, Kvėdarnos seniūnijoje, Padievaičio kaime, Padievaičio piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete teritorijoje, [1] 2 km į pietus nuo Kvėdarnos. Jis slūgso pietrytinėje piliakalnio papėdėje, kairiajame Druskio (kitaip – Druskinės, Vėžos) upelio krante. Vieta pritaikyta lankymui, pažymėta nuorodomis, pastatytas informacinis stendas. Nuo piliakalnio pusės per upelį permestas medinis tiltelis. Akmuo su gilia paviršiaus įduba primena vietą, tinkamą sėdėjimui. Šalia išsidėstę keli kiti mažesni akmenys.
Paskelbtas regioninės reikšmės kultūros paveldo objektu.[2]
Akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Padievaičio akmuo – rausvo smulkiagrūdžio ar vidutinio grūdėtumo granitas, netaisyklingos trapecijos formos, šiek tiek išgaubtu paviršiumi. Jis maždaug 1,85 m ilgio ir 1,6 m pločio, 0,65 m aukščio. Akmens viršuje yra natūrali, pusapvalė, kiek nuožulniais šonais, apie 0,72x0,52 m ploto, 0,30 m gylio įduba, vadinama „Velnio sostu“, „Velnio krase“.[2]
Iki 3 m atstumu nuo „Velnio sosto“ akmens išsidėstę daugiau, iki 1,2 m skersmens dydžio akmenų. 1971 m. atliekant archeologinius tyrimus nustatyta, jog paminklinis akmuo stūksojo ant mažesnių akmenų pakylos. Šalia atkasti akmenys, tyrėjų nuomone, sudarė puslankį. Akmenų puslankio ribose aptikta apie 1,3 m skersmens ir iki 1,5 m gylio duobė su degėsiais, angliukais, gyvulių kaulais ir žiestos keramikos šukėmis. Tuomet aplink akmenį ištirtas bendras 36 kv. m plotas. Archeologas Vytautas Urbanavičius, tyrinėjęs akmenį prie Druskinės upelio, nurodo, kad atkasta duobė su radiniais byloja apie aukojimo pėdsakus.[3] Stebėtina, kad ši vieta išliko iki mūsų dienų sveika, nepaliesta. Spėjama, kad XIV a. pradžioje ant Padievaičio kalno stovėjo žemaičių pilis, kurią 1329 m. vasario mėn. sunaikino kryžiuočiai. Pilis vėliau, rodos, nebuvo atstatyta, piliakalnis apleistas. Jeigu puolimo metu kitapus upelio buvusi šventykla nebuvo sugriauta, tai ji, kaip ir piliakalnis, taip pat buvo apleista. XVI–XVII a. veikiančios žemaičių šventyklos buvo naikinamos, tuo tarpu apleista Padievaičio šventykla niekam neberūpėjo. Ilgainiui ji buvo užnešta nuo kalno plaunama žeme, todėl taip ir išliko iki šių dienų.[3]
Tautosakinės žinios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prisimenami pasakojimai apie Padievaičio akmenį ir čia buvojus velnią:[3]
- Pats akmuo nėra iškaltas, bet, atrodo, kad jis yra išsėdėtas, taip lygiai išdilęs.
- Kartą velnias nutaręs sudaužyti Kvėdarnos bažnyčią. Susirado didelį akmenį ir tol tempė, kol priėjęs Druskio upelį pavargo. Prisėdo ant akmens pailsėti ir aptingo. Besėdėdamas ir išspaudė akmenyje įdubimą. Gaidžiui užgiedojus, velnias pašoko ir nudūmė palikęs naštą.
- Prie piliakalnio buvusi velnių mokykla. Kalno papėdėje yra toks akmeninis krėslas, ant kurio senas velnias sėdėjo ir mokęs savo vaikus velniavų.
- Vaikai netoli Velnio krėslo ganydavo gyvulius ir mušdavo tekinį. Ateidavo toks su viena skyle nosyje ir prisidėdavo prie piemenų žaidimo. Kai jis paleisdavo tekinį, tai jis taip smarkiai nuriedėdavo, kad ir neberasdavo.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Padievaičio piliakalnis“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ 2,0 2,1 „Padievaičio akmuo“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Lietuvos valsčiai. Kvėdarna. Padievaitis versme.lt 58, 80, 103 p.