Pažinimo psichologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pažinimo psichologija (kognityvinė psichologija) – psichologijos mokslo šaka, kurios tyrimo objektas yra pažinimas, informacijos perdirbimas smegenyse, susijęs su psichikos reiškiniais kaip suvokimas, atmintis, dėmesys, mąstymas ir emocija.

Pažinimo psichologija radikaliai skiriasi nuo ankstesnių psichologijos pobūdžio tyrinėjimų keliais atžvilgiais:

  • Pažinimo psichologijos šalininkai pripažįsta mokslinius tyrinėjimo metodus ir atmeta Introspekciją, kaip tinkamą nagrinėjimo metodą, priešingai nei gelmių psichologijos šalininkams, šio metodo neutralumas jiems atrodo ginčytinas.
  • Pažinimo psichologijos šalininkai pripažįsta vidines proto būsenas, tokias kaip įsitikinimas, troškimas, motyvacija ir jas aiškiai apibrėžia. Anksčiau buvo manoma, kad kognityvinė psichologija yra prieštaringa, nes ji pripažįsta vidinių protinių būsenų egzistavimą. Tačiau artima šiai mokslo šakai kognityvinė neuromokslų šaka, pateikė psichologinių smegenų būsenų įrodymų, kurios tiesiogiai priklauso nuo protinių būsenų. Taigi kognityviniai neuromokslai apgynė pagrindinę pažinimo psichologijos prielaidą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XIX a. pab. pradėjo vyrauti nuostata, kad žmogaus mąstymas gali būti ne tik filosofijos tyrimo, bet ir gamtos mokslų objektu. Netrukus kaip atskiras mokslas pradėjo plėtotis psichologija. Vilhelmas Vundtas (Wilhelm Wundt) XIX a. pab. įvedė introspekcijos terminą, padėjo pagrindą plėtotis pažinimo psichologijai. Po ilgo biheviorizmo dominavimo moksle XX a. viduryje Šiaurės Amerikoje įvyko „kognityvinis lūžis“. Jį sąlygojo siekiai suprasti mąstymą ir sukurti mokslinius mąstymo tyrimų pagrindus, pasitelkiant biologijos metodus, tiriant žmogų kaip organizmą, gebantį veiksmingai apdoroti informaciją bei rezultatus taikyti kasdienėje veikloje.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]