Nutacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sukimasis (žalia), precesija (mėlyna), ekliptikos posvyrio nutacija (raudona)

Nutacija – maži, periodiniai precesuojančio kūno sukimosi ašies svyravimai apie jos vidutinę padėtį. Esant nutacijai, besisukanti (precesuojanti) ašis dar nežymiai svyruoja. Šis reiškinys stebimas giroskopo ar planetos judėjime.

Planetų nutacija pasireiškia dėl išorinių jėgų, veikiančių sukimosi ašį, nepastovumo. Nutaciją atrado anglų astronomas James Bradley 1728 metais, tačiau paaiškinta ji buvo tik praėjus 20 metų.

Nutacijos vertės paprastai yra skaidomos į komponentes, lygiagrečią ir statmeną ekliptikai. Lygiagreti ekliptikai komponentė vadinama ilgumos nutacija. Statmenoji komponentė - ekliptikos posvyrio nutacija. Kadangi planetų judėjimas jau yra gerai žinomas, nutacija gali būti tiksliai apskaičiuota.

Žemės nutacija[taisyti | redaguoti kodą]

Žemės nutaciją pagrinde lemia Mėnulis ir Saulė. Jie Žemės pusiaujo artimesnę dalį (kadangi Žemė yra paplokščia) traukia didesne jėga, nei priešingą dalį. Dėl šių jėgų skirtumo Žemės pusiaujo plokštuma stengiasi pasisukti ekliptikos plokštumos link. Bet, dėl Žemės sukimosi aplink ašį, taip neatsitinka. Minėtų jėgų skirtumo veikiama Žemės sukimosi ašis išlaiko savo posvyrio į ekliptikos plokštumą kampą, lygų maždaug 66°,5, tačiau brėžia erdvėje kūgio paviršių aplink ekliptikos ašį. Žemės ašies precesijos periodas lygus maždaug 26000 metų. Mėnulio ir Saulės padėtis Žemės pusiaujo plokštumos atžvilgiu nuolatos kinta, todėl kinta ir precesinių jėgų dydis bei kryptis. Šis kitimas sukelia mažus Žemės ašies svyravimus apie vidutinę padėtį, vadinamus nutacija. Ryškiausias yra 9",20 amplitudės ir 18,61 metų periodo svyravimas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]