Nuotolinis aptikimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Nuotolinis aptikimas, nuotolinis stebėjimas (angl. Remote sensing) - metodika, naudojama informacijai apie nutolusį objektą ar reiškinį gauti, naudojant įrašų technologijas arba realaus laiko sensorinę techniką, neturinčią fizinio kontakto/tiesioginio ryšio su tiriamu objektu (kaip kad orlaiviai, kosminiai laivai, palydovai, bujos, laivai). Nors terminu dažniausiai apibūdinamos orlaivių ir kosminių aparatų sensorinės vaizdo technologijos Žemės, meteorologiniams stebėjimams, iš esmės nuotolinio aptikimo pavyzdžiams priklauso ir vandenynuose, atmosferoje esančios meteorologinės platformos, nėštumo stebėjimas naudojant ultragarsą, magnetinio rezonanso tomografija (MRI), pozitronų emisijos tomografija (PET) ir kt.

Nuotolinio aptikimo pagalba įmanoma surinkti informacijos iš pavojingų ar nepasiekiamų planetos vietų, taip pat naudinga kur kitu atveju tyrimai ir informacijos rinkimas, atliekami žmogaus, pernelyg brangūs ar atimantys daug laiko. Nuotolinio aptikimo pritaikymo pavyzdžiai: Amazonės baseino miškų nykimo stebėjimas, klimato kaitos poveikio Arkties ir Antarktidos ledynams stebėjimas, vandenynų ir pakrančių gylio matavimas; šaltojo karo metu nuotolinio aptikimo technologijos buvo naudojamos reikiamai karinei informacijai surinkti.