Netikra valstybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Netikra valstybė - valstybė, kuri dažniausiai turi savo atributiką, tokią kaip vėliavą, herbą, himną, kartais net pašto ženklus ar pasus bei titulus, tačiau nepaisant to, ji iš esmės neegzistuoja. Vis dėlto visu kuo ji turi priminti tikrą valstybę bent jau tiek, kad būtų įmanoma apgauti žmogų, neišmanantį geografijos. Neretai netikrų valstybių titulus nusiperka žmonės, norintys apsimesti kilmingais. Netikrų valstybių pasai buvo naudojami nusikaltimuose ir aferose, pvz., Versačio nužudyme. Netikros valstybės ypač suklestėjo atsiradus internetui, kuris smarkiai palengvino galimybę skleisti informaciją apie šias „šalis“.

Netikros valstybės, pagal savo įsteigimo aplinkybes, gali būti suskirstytos į keturias grupes:

  • Istorinę tradiciją turinčios – kokios nors menkos vietinės kolonijos ar kokios seniai egzistavusios genties karalystės valdovų ar kokią nors salą atradusių kapitonų palikuonys vis dar skelbiasi oficialiais tos žemės (dažniausiai nedidelės ar menkai apgyvedintos) valdovais, nepaisant to, kad patys dažnai net nėra ten buvę. Netikromis valstybėmis tokie dariniai laikomi jei tie valdovų palikuonys pradeda užsiimti netikroms valstybėms būdinga veikla, t. y., kurti niekada iki tol neegzistavusią simboliką ir panašiai, o taip pat iš tikrųjų nė nesistengia atgauti tas žemes, į kurias „pretenduoja“, nei turi tose žemėse kokią nors paramą. Viena tokia netikra valstybė (neva genties karalystė Vietname) buvo neva pirmoji, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę 1990. Tokios netikros valstybės, pasinaudodamos savo istorine tradicija ir valdovų „titulais“, kai kada užsiima prekyba titulais, pvz., kunigaikščių, grafų ir panašiai. Tokios netikros valstybės pavyzdys – Redonda.
  • Netikros tautos – pastarosios ypač suklestėjo atsiradus internetui. Jos paprastai nepretenduoja į jokį žemės lopinėlį; tai yra bendraminčių būriai, susipažinę per internetą ar kitaip ir laikantys save tos valstybės piliečiais. Vadovai tokiu atveju kai kada gali būti renkami tų neva piliečių tarpe, jie kuria simboliką, išlaiko valstybės oficialius tinklalapius. Paprastai tokių šalių „piliečiai“ teigia, kad esą jei kada pasitaikytų proga įgauti žemės lopinėlį, jie ten išvyktų, nes jau dabar jie esą yra viena tauta. Tokios valstybės pavyzdys – Port Kolisas.
  • Politiškai motyvuotos – netikros valstybės, paskelbtos iš esmės dėl politinių priežasčių, yra steigiamos persekiojamų grupių, politinių radikalų, žaliųjų ir kt. Pavyzdžiui, grupė Australijos homoseksualų aktyvistų, protestuodama prieš valdžios atsisakymą įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, paskelbė Koralų Salų Gėjų ir Lesbiečių Karalystę, kurioje esą homoseksualai gyventų laisvai. Tiesa, Koralų salos iš tikrųjų nėra apgyvendintos. Tokių netikrų valstybių skelbimas dažnai patenka į žiniasklaidos akiratį ir todėl yra geras būdas pranešti apie savo problemas. Tokios netikros valstybės neretai gali būti panašios į tikrus separatistinius judėjimus. Pavyzdžiui, tokia yra Naujosios Afrikos Respublika, įkurta negrų rasistų, kuri skelbia, kad jai priklauso kelios JAV valstijos – tos, kur dauguma gyventojų – negrai. Šis darinys kartais vadinamas netikra valstybe, o kartais – separatistiniu judėjimu; jo vadovai buvo net ir suimti už antivalstybinę veiklą.
  • De fakto egzistuojančios – tokios netikros valstybės yra panašiausios į tikras ar bent jau nepripažintas valstybes. Jos nėra niekieno pripažįstamos ir apima labai nedidelius plotus, tačiau juose išties turi šiokią tokią galią. Tokia yra, pvz., Hato Upės Sritis Australijoje. Nuo nepripažintų valstybių jos skiriasi tuo, kad jose, kaip ir kitose netikrose valstybėse, daug reiškia įvairios simbolikos ir atributikos kūrimas; kai kuriais atvejais tokiose valstybėse gyvena vien jų entuziastai. Jų yra mažiau nei kitų rūšių netikrų valstybių, iš viso tik dvi ar trys, nes įkurti tokią valstybę kur kas sunkiau – beveik visais atvejais jos iš emės atsirado pasinaudojus įstatymų spragomis, kurios greitai po šių valstybių įkūrimo paprastai užlopomos; vis dėlto demokratinės šalys paprastai nenori naudoti karinės jėgos prieš tokius menkos reikšmės darinius, tad šie, jei specialiai nekonfliktuoja su valdžia, ir išlieka de facto nepriklausomi.

Vikiteka