Natūralioji atranka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Natūralioji atranka (gamtinė atranka) — laipsniškas procesas, kurio metu dėl ekologinių veiksnių poveikio keičiasi biologinės populiacijos individų su tam tikrais paveldimais bruožais (genotipu) dažnis dėl fenotipo įtakos išlikimui ir dauginimuisi. Dėl šio proceso iš priešistorinio pradmens išsivystė daugybė įvairiausių gyvųjų organizmų. Tai vienas iš mechanizmų, skatinančių biologinių rūšių evoliuciją.

Natūraliosios atrankos sąvoką ir teoriją 1858 m. pasiūlė Čalzas Darvinas (Charles Robert Darwin) ir Alfred Russel Wallace, nors mažiau tikslios formuluotės buvo naudojamos ir ankstesnių tyrinėtojų. Natūralioji atranka tebėra viena iš kertinių sąvokų moderniojoje evoliucijos teorijoje.

Pagal modernią natūraliosios atrankos teoriją sąlygos natūraliajai atrankai susidaro dėl genetinių skirtumų tarp individų, o genetiniai skirtumai atsiranda dėl atsitiktinių mutacijų.

Natūraliąją atranką galima skirstyti į dvi dalis:

Natūraliosios atrankos dėka organizmų populiacijos prisitaiko prie aplinkos. Atskiro individo gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos per modifikacinį ar ontogenezinį kintamumą yra ankstesnio prisitaikymo per natūralią atranką rezultatas.

Lytinės atrankos skirtis yra prasminga dėl to, kad lytinės atrankos rezultatas gali atrodyti neadaptyvus žvelgiant tik iš ekologinės atrankos perspektyvos. Tipiškas pavyzdys yra povų uodegos, kurios yra labai „nepatogios“, tačiau vaidina reikšmingą vaidmenį lytinėje atrankoje.

Pagrindinis natūraliosios atrankos principas yra tai, kad gamtinės sąlygos („gamta“) lemia („atrenka“), kad individai, turintys tam tikrus bruožus, geriau išgyvena ir dauginasi. Tokių bruožų neturintys individai gali žūti iki dauginimosi pradžios ar prasčiau daugintis. Organizmai įgijo tam tikroms gyvenimo sąlygoms geriausiai pritaikytas formas (pvz., aptakų kūną, naudingą plaukiojant ar skraidant), adaptavosi t. y. įgijo apsaugos priemones (pvz., dyglius arba nuodingus geluonis). Visa tai turi ir naujos kartos, nes tokie padarai gali ilgiau išgyventi bei veistis. Tai pagrindinis darvinizmo teiginys.

Tol, kol aplinkos sąlygos išlieka tokios pačios ar panašios, individų su palankesniais bruožais populiacijoje daugėja, nes jie turi daugiau palikuonių ir perduoda jiems šiuos palankius bruožus. Tais atvejais, kai rūšis praranda arba perpildo savo ekologinę nišą dėl organizmų skaičiaus didėjimo, palankūs išgyvenimui bruožai gali visiškai pasikeisti – šiuo atveju vyksta ekologinė atranka.

Tam tikro organizmo bruožo perdavimas iš kartos į kartą priklauso nuo aplinkos veiksnių, įskaitant plėšrūnus, maisto šaltinius, fizinės aplinkos sąlygas ir kt. Kai vienos rūšies organizmai atskiriami vieni nuo kitų (pvz., geografiškai), jie patenka į skirtingą fizinę aplinką ir vystosi skirtingomis kryptimis. Po ilgo laiko dviejų tos pačios rūšies organizmų bruožai išsivysto tokiomis skirtingomis kryptimis, kad jie nebegali tarpusavyje kryžmintis (reprodukcinė izoliacija) ir šias grupes jau galima laikyti skirtingomis rūšimis. Tokiu būdu rūšys kartais skyla į kelias rūšis, o ne pasikeičia nauja rūšies forma (iš to Č. Darvinas darė išvadą, kad visos dabartinės rūšys kilusios iš bendro protėvio).

Natūrali atranka skiriasi nuo dirbtinės atrankos (selekcijos), kurios metu naminių gyvūnų populiacijos keičiasi dėl žmogaus įsikišimo, tuo tarpu natūralios atrankos atveju poveikį daro „gamtinė aplinka“. Nepaisant to, natūralios ir dirbtinės atrankos mechanizmas iš principo yra identiškas, dėl to Č. Darvinas, siekdamas parodyti kaip veikia natūrali atranka, rėmėsi pavyzdžiais iš dirbtinės atrankos.