Naminių gyvūnėlių kapinės (1989 filmas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Naminių gyvūnėlių kapinės“
Pet sematary (1989).jpg
Pavadinimas angl. „Pet Sematary“
Kilmės šalis JAV
Režisierius Mary Lambert
Prodiuseris (-iai) Richard P. Rubinstein
Scenaristas (-ai) Stephen King
Vaidina Dale Midkiff
Fred Gwynne
Denise Crosby ir kt.
Metai 1989
Žanras siaubo, trileris
Trukmė 103 min.
Kalba anglų
Platintojas Paramount Pictures
Biudžetas 11,5 mln. USD
IMDb įrašas

„Naminių gyvūnėlių kapinės“ (angl. „Pet Sematary“) – 1989 m. JAV vaidybinis siaubo filmas pagal to paties pavadinimo Stiveno Kingo romaną. Filme pasakojama apie gyvų numirėlių prisikėlimą. Šie į gyvųjų pasaulį grįžta nusiteikę anaiptol ne geranoriškai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Filmas sukurtas kompanijos Paramount Pictures. Scenarijaus autoriumi buvo pats Stivenas Kingas, pagal kurio knygą šis filmas ir buvo pastatytas. Filmas pristatytas publikai 1989 m. balandžio 21 d. ir sulaukė neblogos komercinės sėkmės, bei kritikų įvertinimo. Pastatytas už maždaug 11,5 mln. JAV dolerių, filmas surinko apie 57 mln. dolerių pajamų. 1992 m. sukurta filmo tąsa „Naminių gyvūnėlių kapinės II“, kuri buvo mažiau sėkminga.

Siužetas[taisyti | redaguoti kodą]

DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės

Daktaras Luisas Krydas (akt. Dale Midkiff) su šeima, žmona Reičel (akt. Denise Crosby), dukryte Ele ir mažamečiu sūnumi Keidžu, atvyksta į provincijos miestelį. Jie apsistoja name prie kelio, kuriuo iš gretimos gamyklos dažnai pravažiuoja vilkikai su autocisternomis. Šeimos atvykimą lydi nieko gero nepranašaujantys atsitikimai. Duktė Elė nukrenta nuo sūpynės, o sūnus Keidžas vos neišbėga į kelią po vilkiku. Jį išgelbsti pagyvenęs kaimynas Džudas (akt. Fred Gwynne), kuris perspėja Krydų šeimą apie kelyje nieko nepaisančius vairuotojus.

Jau pačią pirmą dieną duktė Elė pastebi prie namo esantį takelį, kuris veda į mišką. Luisui pasiteiravus apie šį takelį kaimyno, šis vieną rytą nuveda juo Krydų šeimą. Takelio gale, miške, pasirodo besančios miestelio gyventojų naminių gyvūnėlių kapinės. Po to ligoninėje Luisui Krydui pasitaiko gatvėje partrenktas žmogus, Viktoras. Šiam sulaužyta kaukolė. Luisas nuoširdžiai nori padėti, tačiau žmogus miršta beveik ant jo rankų. Likus jam vienam su nelaimėliu lavonas staiga atsigauna, pagriebia Luisą su ranka ir pasako, kad jis jam nori padėti taip, kaip daktaras norėjo padėti jam ir, panašu, išleidžia paskutinį kvapą. Sekančią naktį nelaimėlis pasirodo Luisui kaip vaiduoklis ir perspėja niekuomet nelipti prie naminių gyvūnėlių kapinių esančia uola.

Greitu laiku Luisas išlydi šeimą pas giminaičius į Čikagą. Iškart po to kaimynas Džudas jam praneša, kad prie savo namų rado partrenktą ant kelio katiną, kuris, panašu, yra Krydų šeimos katinas Čiorčas. Luisas dėl to labai apgailestauja, nes duktė Elė jį labai mylėjo. Paskambinusi ir paklausiusi apie katiną Elė jį dar labiau sugraudina. Luisas galvoja katino kūnelį sudeginti, o dukrai pasakyti, kad jis dingo. Tačiau kaimynas Džudas pasiūlo, anot jo, geresnį sprendimą. Džudas nuveda Luisą į naminių gyvūnėlių kapines, tačiau jie čia neapsistoja, o užkyla dar aukščiau, ant kalvos, kur randa akmenimis išdėliotą, keistų ženklų aikštelę. Džudas patiki pačiam Luisui palaidoti savo katiną, nors žemė čia ypač kieta. Tuo tarpu nelaimėlis Viktoras pasirodo vaiduokliu Elei ir perspėja, kad jos tėvas žada padaryti kažką ypač blogo. Kitą dieną Luisas išvysta katiną Čiorčą vėl gyvą, tačiau agresyvų. Nuėjęs pas Džudą jis sužino, kad kalvelėje yra indėnų kapinės, kuriose palaidojus mirusį kūną, šis atgyja...