Siaubo filmas

Siaubo filmas yra filmo žanras, siekiantis sukelti negatyvią emocinę žiūrovų reakciją, žaisdamas su auditorijos pirmykštėmis baimėmis. Šio žanro filmuose dažnai rodomos scenos, gąsdinančios žiūrovą, dažnos temos yra žiaurumas ir antgamtiniai reiškiniai. Taigi, siaubo žanras gali persidengti su fantastikos, mokslinės fantastikos ir trilerio žanrais, kaip ir daugeliu kitų.

Siaubo filmai dažnai nukreipti į žiūrovo košmarus, paslėptas baimes, pasibjaurėjimus ir nežinomybės baimę. Siaubo filmo siužetas dažnai sukasi apie įvykį ar personažą, paprastai antgamtinės kilmės, blogio jėgų įsiveržimą į kasdienį pasaulį. Vyraujantys elementai apima vaiduoklius, ateivius, vampyrus, vilkolakius, prakeiksmus, satanizmą, demonus, skerdynes, kankinimus, plėšrius gyvūnus, pabaisas, zombius, kanibalus ir serijinius žudikus. Kita vertus, filmai apie antgamtines jėgas nebūtinai yra šiurpūs.

Istorija

1890–1920-ieji

Nosferatu – vienas pirmųjų filmų vampyrų tema

Pirmieji antgamtinių įvykių vaizdavimai pasirodė keliuose begarsiuose filmuose, sukurtuose filmų pionieriaus Georges Méliès vėlyvais 1890-siais, geriausiai žinomas – Le Manoir du diable, 1896), kuriam kartais priskiriamas pirmojo siaubo filmo vardas. Kitas iš jo siaubo projektų buvo 1898-ųjų La Caverne maudite. Japonija įsiveržė į siaubo žanrą su ankstyvaisiais bandymais Bake Jizo ir Shinin no Sosei, sukurtais 1898-siais. 1910-siais Edison Studios pastatė pirmąją filmo Frankenšteinas (Frankenstein) versiją, kuri daugelį metų buvo laikyta dingusia.

XX-ojo amžiaus pradžioje siaubo filme pasirodė pirmasis pabaisa: Kvazimodas, Paryžiaus katedros kuprius, kuris kilo iš Victoro Hugo romano Paryžiaus katedra (1831). Į filmus, vaizduojančius Kvazimodą, įeina Alice‘os Guy Esmeralda (1906), Kuprius (The Hunchback, 1909), Kupriaus meilė (The Love of a Hunchback, 1910) ir Paryžiaus katedra (Notre-Dame de Paris, 1911).

Vokiečių ekspresionizmo filmų kūrėjai Veimaro respublikos eros metu ir kiek anksčiau padarė žymią įtaką vėlesniems filmams, ne tik siaubo žanro. Paulo Wegenerio Golemas (Golem, 1920) ir Roberto Wiene’io Daktaro Kaligario kabinetas (The Cabinet of Dr. Caligari, 1920) taip pat turėjo tam tikrą poveikį. Vienas iš pirmųjų žinomų filmų vampyrų tema taip pat buvo sukurtas šiuo metu: Friedricho Wilhelmo Murnau Nosferatu (1922), neteisėta Bramo Stokerio Drakulos adaptacija.

Holivudo dramos naudojo siaubo temas, įskaitant Paryžiaus katedros kuprius (The Hunchback of Notre Dame, 1923) ir The Monster (1925), kuriuose vaidino Lon Chaney, pirmasis amerikietis-siaubo filmų žvaigždė. Kiti 1920-ųjų filmai su Chaney: Daktaras Džekilas ir ponas Haidas (Dr. Jekyll And Mr. Hyde, 1920), Körkarlen (Švedija, 1920), Dingęs pasaulis (The Lost World, 1925), Operos fantomas (The Phantom Of The Opera, 1925), Vaško figūrų muziejus (Das Wachsfigurenkabinett, Vokietija, 1924), ir Todo Browningo (prarastas) Londonas po vidurnakčio (London After Midnight, 1927).

1930–1940-ieji

Mumija (1932) į siaubo filmus įnešė egiptologijos temą

Ankstyvuoju garsinių filmų periodu amerikiečių kino studija Universal Pictures pradėjo sėkmingą gotiškųjų siaubo filmų seriją. Todo Browningo Drakula (1931), su Bela Lugosi, greitai buvo pasekta Jameso Whale’o Frankenšteinas (taip pat 1931). Kai kurie iš jų maišė mokslinės fantastikos filmus su gotišku siaubu, tokiu kaip Nematomas žmogus (The Invisible Man, 1933), ir, atspindėdami ankstesnius vokiečių filmus, vaizdavo pamišusius mokslininkus. Šie filmai, sukurti sukelti jaudulį, taip pat įtraukė ir rimtesnius elementus.

Frankenšteinas buvo pirmasis iš tos serijos, kuri tęsėsi daugelį metų, nors Borisas Karloffas vaizdavo pabaisą tik Frankenšteino nuotakoje (Bride of Frankenstein, 1935), taip pat režisuotame Whale‘o, ir Frankenšteino sūnuje (Son of Frankenstein, 1939). Mumija (The Mummy, 1932) kaip siaubo žanro temą įvedė egiptologiją. Visažistas Jack Pierce buvo atsakingas už ikona tapusį pabaisos įvaizdį. Universal Pictures siaubo filmų ciklas tęsėsi iki 1940-ųjų, į jį įėjo Vilkolakis (The Wolf Man, 1941), ne pirmasis, bet tikrai įtakingiausias filmas apie vilkolakius, taip pat daug filmų, vienijančių kelias pabaisas.

Kitos studijos sekė Universal pavyzdžiu. Todas Browningas sukūrė Metro-Goldwyn-Mayer studijai tuo metu kontroversišką filmą Freaks (1932), paremtą Todo Robbinso apsakymu Spurs, apie grupę cirko keistuolių. Studija jo atsisakė po to, kai baigtas filmas buvo sutrumpintas iki 30 minučių; jis nebuvo išleistas Jungtinėje Karalystėje dar trisdešimt metų. Roubeno Mamoulianio Daktaras Džekilas ir ponas Haidas (Paramount studija, 1931) įsimintinas dėl spalvotų kameros filtrų panaudojimo kuriant Džekilo pasivertimą, Michaelo Curtizo Vaško muziejaus paslaptis (Mystery of the Wax Museum, Warner Brothers studija, 1933), ir Prarastų sielų sala (Island of Lost Souls, Paramount studija, 1932) taip pat buvo labai svarbūs siaubo filmai.

Žanrui judant į priekį, aktoriai pradėjo kurti karjeras būtent jo filmuose, ypač Borisas Karloffas ir Bela Lugosi. Karloffas 1940-ųjų viduryje pasirodė trijuose prodiuserio Val Lewtono mistiniuose B-filmuose, skirtuose RKO Pictures, įskaitant Kūnų grobikas (The Body Snatcher, 1945), kuriame taip pat vaidino Lugosi. Šių filmų pavadinimus Lewtonui paskyrė studija, tačiau Cat People (1942), I Walked with a Zombie (1943) nebuvo taip apriboti.

1950–1960-ieji

Dėl technologinės pažangos, siaubo filmų stilius persikelė nuo gotikos prie šiuolaikinio turinio. Pradėjo kilti du subžanrai: pasaulio pabaigos ir demoniško siaubo.

Gyvųjų numirėlių naktis (1968) – svarbus siaubo žanro filmas

Dažniausiai mažo biudžeto filmai vaizdavo žmoniją, įveikiančią grėsmę iš „išorės“: ateivių įsiveržimus ir baisias žmonių, augalų ir vabzdžių mutacijas. Kai kuriuose japoniškuose siaubo filmuose, tokiuose, kaip ''Godzila'' (1954) ir jo tęsiniuose, galima išvysti mutacijas, kilusias dėl atominės radiacijos poveikio.

Holivudo režisieriai ir prodiuseriai kartais rasdavo plačių galimybių išbandyti auditoriją su tokiais triukais, kaip 3-D ir „Percepto“ (prodiuserio Williamo Castle‘o pseudo elektros šoko technika, naudota filmui The Tingler (1959). Kai kurie šio periodo siaubo filmai, tokie kaip Kažkas iš kito pasaulio (The Thing from Another World, 1951) ir Dono Siegelio Kūnų grobikų įsiveržimas (Invasion of the Body Snatchers, 1956), sugebėjo nukreipti Šaltojo karo paranoją į mistinį baugumą.

Filmų kūrėjai ir vėlesniais dešimtmečiais tęsė mokslinės fantastikos ir siaubo elementų jungimą. Eros „bulvariniu šedevru“ laikomas The Incredible Shrinking Man (1957), sukurtas pagal Richardo Mathesono egzistentialistinį romaną. Svarbiau nei mokslinės fantastikos istoriją, filmas perteikė gyvenimo atominiame amžiuje baimes ir socialinio susvetimėjimo siaubą. Vėlyvais 1950-siais, kaip siaubo filmų kūrėja iškilo Didžioji Britanija. Peeping Tom (1960), režisuotas Michaelo Powello, domisi serijinio žudiko, kuris derina savo, kaip fotografo, profesiją su akimirkomis prieš aukų nužudymą. Hammer kompanija, pirmą kartą susitelkusi ties šiuo žanru, mėgavosi milžiniška tarptautine sėkme filmų, apimančių klasikinius siaubo veikėjus, kurie pirmą kartą buvo parodyti spalvotai. Juose dažnai vaidino Peteris Cushingas ir Christopheris Lee, ir, sekant Universal pavyzdžiu, tarp šių filmų buvo Frankenšteino prakeiksmas (The Curse of Frankenstein, 1957), bei Drakula (1958), kuriuos sekė daug tęsinių, jų geriausiuosius sukūrė režisierius Terence‘as Fisheris. Prie siaubo filmų gamybos bumo Jungtinėje Karalystėje 1960–1970-siais prisidėjo ir kitos britų kompanijos, tarp jų Tigon-British ir Amicus - pastaroji geriausiai žinoma dėl antologinių filmų, tokių, kaip Dr. Terror's House of Horrors (1965).

Britų kilmės režisieriaus Alfredo Hitchcocko Psichopatas (Psycho, 1960) buvo pirmasis smurto („slasher“) filmas, tuo tarpu to paties režisieriaus filme Paukščiai (The Birds, 1963) grėsmė kyla iš pamišusios gamtos. Prancūzijoje Akys be veido (Les yeux sans visage, 1960) tęsė pamišusio mokslininko temą, o italų režisierius Mario Bava pradėjo savą siaubo filmų seriją.

American International Pictures (AIP) sukūrė Edgaro Allano Poe tematikos filmų seriją, režisuotų Rogerio Cormano, kuri baigėsi filmais: The Masque of the Red Death (1964) ir The Tomb of Ligeia (1964). Kai kas tvirtina, kad šie kūriniai paklojo kelią atvirai prievartai tiek siaubo, tiek kituose vyraujančiuose žanruose. Bendradarbiaudama su AIP, Tigon sukūrė Michaelo Reeveso Witchfinder General (1968). Ši istorija apie raganų medžiotoją Anglijos pilietiniame kare, paremta istoriniu veikėju Matthew Hopkinsu (jį vaidino Vincentas Price’as), buvo labiau sadistinė nei antgamtinė.

Vaiduokliai ir pabaisos vis dar išliko dažnu siaubo bruožu, bet daugelis filmų naudojo antgamtines prielaidas siekiant išreikšti demonišką siaubą. The Innocents (režisierius Jack Clayton, 1961), paremtas Henry‘io Jameso romanu The Turn of the Screw, ir Šmėklos (The Haunting, rež. Robert Wise, 1963) yra du tokio demoniško siaubo filmai iš ankstyvųjų 1960-ųjų, abu amerikiečių studijų sukurti Jungtinėje Karalystėje. Filme Rozmari kūdikis (Rosemary’s Baby, rež. Roman Polanski, 1968), kurio veiksmas vyksta Niujorke, velnias įkūnijamas žmoguje. Tuo tarpu vaiduokliai buvo dominuojanti tema japoniškame siaubo žanre („J-horror“), tokiuose filmuose, kaip Kwaidan (1964), Onibaba (1964) ir Kuroneko (1968).

Įtakingas šio periodo filmas buvo George‘o A. Romero Gyvų numirėlių naktis (Night of the Living Dead, 1968). Prodiusuotas ir režisuotas Romero, su 114,000 dolerių biudžetu, jis susižėrė 12 milijonų dolerių iš bilietų pardavimo JAV ir 30 milijonų dolerių tarptautiniu mastu. Šis pasaulio pabaigos siaubo filmas apie zombius sulieja psichologinę nuovoką su skerdynėmis, jis pastūmėjo žanrą pirmyn nuo ankstesnių erų gotikinio siaubo tendencijų ir atnešė siaubą į kasdieninį gyvenimą. Taip pat pasirodė mažo biudžeto šokiruojantys skerdynių filmai, panašūs į Herschellio Gordono Lewiso. Tarp pavyzdžių yra Blood Feast (1963) – velnio kulto istorija, ir Two Thousand Maniacs! (1964) – vaiduoklių miestas, apgyvendintas psichiškai nesveikų kanibalų, kuris rodė taškomą kraują ir plėšomą kūną.

1970–1980-ieji

Padaras (1982) pasižymėjo savo laikmetį pralenkusiais specialiaisiais efektais

Amerikos Gamybos Kodekso pabaiga 1964-siais, kitais metais sekusi finansinė mažo biudžeto skerdynių filmų sėkmė, ir didžiulė Rozmari kūdikio sėkmė vedė prie daugiau okultinių temų filmų 1970-siais. Egzorcistas (The Exorcist, 1973), pirmasis iš šių filmų, atnešė ryškią komercinę sėkmę, po jo sekė daugybė siaubo filmų, kuriuose Velnias atstovavo antgamtiniam blogiui, dažnai apvaisindamas moteris ar apsėsdamas vaikus. Žanras taip pat apėmė kraujo siaubo filmus su seksualinėmis užuominomis, sukurtais kaip „A-filmai“ (kaip priešprieša „B filmams“).

„Blogio vaikai“ ir persikūnijimas tapo populiaria tema. Pavyzdžiui, Roberto Wise‘o filme Audrey Rose (1977) susiduriama su vyru, kuris tvirtina, kad jo duktė yra kito mirusio žmogaus įsikūnijimas. Alice, Sweet Alice (1977) yra kitas katalikinės temos smurtinis siaubo filmas apie mažos mergaitės žmogžudystę, kurios byloje pagrindinė įtariamoji – mergaitės sesuo. Kitas populiarus satanistinis siaubo filmas buvo The Omen (1976), kuriame vyras suvokia, kad jo penkiametis įsūnis yra Antikristas. Nenugalimas žmogaus įsikišimu, Šėtonas tapo „blogiečiu“ daugelyje siaubo filmų, kuriuose vyrauja postmodernus stilius ir distopiška pasaulėžiūra.

Kitas pavyzdys yra Sargybinis (The Sentinel, 1977), kuriame mados manekenė atranda, kad jos naujas namas su rausvo smiltakmenio fasadu iš tikrųjų gali būti vartai į pragarą. Filme vaidino tokie patyrę aktoriai, kaip Ava Gardner, Burgess Meredith ir Eli Wallach bei tokios būsimos žvaigždės, kaip Christopher Walken ir Jeff Goldblum.

1960-ųjų idėjos pradėjo daryti įtaką siaubo filmams, kai jaunimas, įsitraukęs į kontrkultūrą, pradėjo studijuoti šią mediją. Weso Craveno Ir kalnai turi akis (The Hills Have Eyes, 1977) ir Tobe‘io Hooperio Kruvinos skerdynės Teksase (The Texas Chain Saw Massacre, 1974) priminė Vietnamo karą; Georgas A. Romero išjuokė vartotojų visuomenę savo zombių tęsinyje Numirėlių aušra (Dawn of the Dead, 1978); Kanados režisierius Davidas Cronenbergas vaizdavo „pamišusio mokslininko“ filmo subžanrą tyrinėdamas šiuolaikines baimes dėl technologijos ir visuomenės bei atkurdamas „kūno siaubą“, pradedant Shivers (1975).

1970-siais siaubo autorius Stephenas Kingas debiutavo filmų scenoje, kadangi daugelis jo knygų buvo pritaikytos ekranizacijoms, pradedant Briano De Palma’os adaptacija pirmojo publikuoto Kingo romano Kerė (Carrie, 1976), kuri buvo nominuota Akademijos apdovanojimams. Vėliau pasirodė trečiasis publikuotas romanas - Švytėjimas (The Shining, 1980), kuris netikėtai susilaukė pripažinimo, su daugybe įvairialypių atsiliepimų, tačiau ilgainiui imtas laikyti klasika. Kerė tapo 9-uoju daugiausiai uždirbusiu 1976-ųjų filmu. Pačiam Kingui Švytėjimas nepatiko, nes jis perteikė 1977-ųjų bestselerį nepakankamai tiksliai.

Johnas Carpenteris sukūrė Halloween (1978). Seanas Cunninghamas sukūrė Penktadienis, 13-oji (Friday the 13th , 1980). Wesas Cravenas režisavo Košmaras Guobų gatvėje (A Nightmare On Elm Street, 1984). Šis subžanras vėlesniais dešimtmečiais buvo užpiltas daugybe itin žiaurių filmų, ir Halloween tapo sėkmingu nepriklausomu filmu. Kitas minėtinas 1970-ųjų smurto filmas yra Bobo Clarko Black Christmas (1974), kuris buvo išleistas prieš Halloween ir buvo vienas iš pirmųjų smurtinio subžanro filmų.

1975-taisiais Stevenas Spielbergas pradėjo savo kopimą šlovės link su Nasrais (Jaws, 1975). Filmas davė pradžią gyvūnų-žudikų filmų bangai, tokių, kaip Orka (Orca, 1977), Up from the Depths. Nasrai dažnai laikomas vienu pirmųjų filmų, kuris „B filmų“ elementus, tokius, kaip siaubas ir žiaurumas, panaudojo didelio biudžeto Holivudo filme.

Svetimas (1979) sujungė natūralistinę vaidybą ir vaizdų 1970-ųjų smurtą su ankstesnių dešimtmečių pabaisų filmų siužetu bei panaudojo mokslinę fantastiką. Filmas buvo nepaprastai populiarus tiek bilietų pardavimo, tiek kritinio vertinimo atžvilgiu, ir vadinamas „Nasrais kosmose“, bei žymiu filmu mokslinės fantastikos žanre.

Panašiai ir Johno Carpenterio Padaras (The Thing, 1982) buvo siaubo ir mokslinės fantastikos mišinys, tačiau, kitaip nei Svetimas, jis nebuvo įvertintas nei bilietų pardavimu, nei kritika. Visgi, praėjus beveik 20 metų po išleidimo, jis buvo giriamas už savo laikmetį pralenkusius specialiuosius efektus ir paranoją.

1980-ieji atnešė žiaurių siaubo „B filmų“ bangą – nors daugelis jų buvo išpeikti kritikų, nemažai tapo kultine klasika, ir po to kritikų buvo įvertinti palankiai. Svarbus pavyzdys yra Samo Raimio Evil Dead filmai, kurie buvo mažo biudžeto skerdynių „puotos“, tačiau turėjo labai originalų siužetą, kuris vėliau kritikų buvo giriamas. Kiti siaubo filmų pavyzdžiai apima kultinę vampyrų klasiką Žiauriai baisi naktis (Fright Night, 1985) ir The Lost Boys (1987).

1990–ieji

Avinėlių tylėjimas (1991) –
didelio pasisekimo sulaukęs filmas

Daugelis siaubo žanro bruožų, būdingų 1980–iesiems, atsikartojo ir 1990-ųjų pirmoje pusėje. 1990-aisiais buvo sukurti tokių filmų, kaip Košmaras Guobų gatvėje, Penktadienis, 13–oji, Helovinas bei Vaiko žaidimas (Child‘s Play), tęsiniai. Nors 1990–ųjų siaubo filmai pasiekė skirtingą bilietų pardavimo lygį, visi jie buvo griežtai kritikuojami kino kritikų bei gerbėjų. Išimtimis tapo Naujasis Veso Kreiveno košmaras (Wes Craven’s New Nightmare, 1994) bei labai didelio pasisekimo sulaukęs Avinėlių tylėjimas (Silence of the Lambs, 1991).

Veso Kreiveno Naujasis košmaras, Beprotybės nasruose (Mouth of Madness, 1995), Tamsioji pusė (The Dark Half, 1993) ir Bitininkas (Candyman, 1992) yra priskiriami nelabai paplitusiam savistabos (savianalizės) arba, kitaip, metafikciniam siaubo filmų judėjimui. Kiekvienas filmas vaizduoja santykį tarp fikcinio siaubo ir realaus pasaulio siaubo. Pavyzdžiui, filme Bitininkas yra nagrinėjamas pramanytos miesto legendos ir rasizmo, kurį propaguoja antagonistas, ryšys. Beprotybės nasruose galima įžvelgti labiau tiesioginę mintį, kadangi filmo pagrindinis veikėjas persikėlė iš realaus pasaulio į romaną, parašytą bepročio, kuriam susekti jis buvo nusamdytas. Šis stilius, kuriam būdingas analitinis požiūris, tapo atviresnis ir labiau ironiškas 1996–aisiais metais pasirodžius Klyksmui.

Interviu su vampyru (Interview with the Vampire, 1994), „Theatre de Vampires“ (iš dalies, ir pats filmas) rėmėsi Grand Guignol stiliumi ir galbūt todėl vėliau „nemirtingieji“ buvo pradėti vaizduoti kaip humaniškumo ir moralės normų nepaisantys bei jokiai klasei nepriklausantys veikėjai. Netrukus siaubo filmų srityje prasidėjo naujų ir efektyvių būdų, kaip sukelti žiūrovui šiurpą, paieška. 1985-aisiais autorės Anne Rice (kuri taip pat parašė scenarijų Interviu su vampyru bei to paties pavadinimo romaną) sukurta novelė Vampyras Lestatas (The Vampire Lestat) pateikia užuominą, kad pagrindinis neigiamas novelės veikėjas Lestatas įkvėpė ir išpuoselėjo Grand Guignol stilių bei teatrą.

Dvi pagrindinės problemos nulėmė siaubo žanro nepopuliarumą šiuo laikotarpiu: visų pirma, siaubo žanras „nusibodo“ žiūrovui, kadangi 80–aisiais staigiai ir itin smarkiai išaugo siaubo filmų kiekis, kuriuose dominuoja smurtas ir skerdynės. Antra, 8–ojo dešimtmečio jaunuolių karta, kuri mėgavosi kraujo kupinomis filmo scenomis bei ligų apsireiškimu filmuose, išaugo, o vaizdingos gamtos mėgėjų karta, kuri turėjo pakeisti pirmąją, susižavėjo mokslinės fantastikos ir fantastiniais filmais bei galimybėmis kurti vaizdus bei specialiuosius efektus kompiuterinės technikos pagalba.

Siekiant susigrąžinti auditorijos susidomėjimą, siaubo žanre atsirado pasityčiojimo iš siaubo filmų, ironijos bei parodijos elementų, ypač 1990–ųjų antrojoje pusėje. Peteris Jacksonas savo filme Braindead (1992) pavertė skerdynių filmams būdingus elementus juokingais kraštutinumais, kad sukeltų komišką efektą. 1996-taisiais prasidėjusi Weso Cravenso filmų serija Klyksmas (parašyta Kevino Williamsono) vaizduoja paauglius, kurie nusimano siaubo filmų istoriją ir ja dažnai remiasi; čia susiduria ironiškas humoras su šoko elementais. Klyksmas, kaip ir Žinau, ką padarei aną vasarą (I Know What You Did Last Summer; taipogi parašytas Kevino Williamsono) bei Miesto legenda (Urban legend), atkūrė merdėjusį smurtinio siaubo filmo žanrą.

2000–ieji

Projektas: Bleiro ragana (1999) –
mažo biudžeto, tačiau sėkmingas filmas

2000–ųjų pradžia siaubo žanrui buvo rami. 2000–ųjų metų rugsėjį pasirodžiusi praplėsta Egzorcisto versija sulaukė pasisekimo, nors originali versija buvo prieinama namų video formatu daugelį metų. Filmas Valentine (2001), kuriame vaidino Davidas Boreanazas, buvo sėkmingas bilietų pardavimo kiekio atžvilgiu, tačiau išjuoktas kino kritikų už šabloniškumą ir ankstesnių siaubo filmų bruožų atkartojimą. Franšiziniai filmai, tokie kaip Fredis prieš Džeisoną (Freddy vs. Jason, 2003) taip pat sulaukė kino salės žiūrovų ovacijų. 2000–aisiais metais sukurtas filmas Galutinis tikslas (Final Destination, 2000) paženklino į paauglius apeliuojančio siaubo filmo atgaivinimą ir išleido keturis tęsinius. Šiurpuliukų (The Jeepers Creepers) serija irgi buvo sėkminga. Tokie filmai, kaip Našlaitė (Orphan, 2009), Lemtingas posūkis (Wrong Turn, 2003), Karštligė (Cabin Fever, 2002), House of 1000 Corpses (2003) bei anksčiau minėtieji, padėjo siaubo filmams susigrąžinti reitingus kino teatruose.

Siaubo filmuose išsiskyrė tam tikros ryškios tendencijos. Prancūzų siaubo filmas Vilko brolija (Brotherhood of the Wolf, 2001) tapo antruoju pelningiausiu filmu prancūzų kalba Jungtinėse Amerikos Valstijose per pastaruosius du dešimtmečius. Ne mažiau sėkmingi buvo ir Švedijos filmai Marianne (2011) ir Įsileisk mane (Let the Right One In, 2008), kuris vėliau buvo panaudotas Holivudo perdirbiniui Įsileisk mane (Let Me In, 2012) sukurti. Kita tendencija – psichologinių, ne skerdynių, elementų panaudojimas, siekiant išgąsdinti auditoriją. Kiti (The Others, 2001) yra laikomas sėkmingu psichologinio siaubo filmo pavyzdžiu. Išryškėjo ir minimalistinis požiūris (elementų, nereikalaujančių daug kaštų, panaudojimas, pavyzdžiui, filmui Projektas: Bleiro ragana (The Blair Witch Project, 1999). Šiai tendencijai iš dalies įtaką padarė azijiečių mažo biudžeto filmai, kurie vėliau virto sėkmingomis amerikiečių versijomis (Skambutis (The Ring, 2002), Pagieža (The Grudge, 2004) ir t.t.). 2000–ųjų metų kovo mėnesį Kinijos rinkoje buvo uždrausti siaubo filmai.

Po 2000–ųjų į ekranus grįžo ir zombių tematikos siaubo filmai. Kompiuterinis žaidimas Absoliutus blogis (Resident Evil) buvo adaptuotas į 2002–ųjų metų kovą pasirodžiusį filmą tokiu pat pavadinimu ir dar keturis vėliau išleistus tęsinius. Britų filmas 28 dienos po (28 Days Later, 2002) pasirodė su patobulintais agresyviųjų zombių stiliaus žanro elementais. Vėliau filmas sulaukė ir tęsinio 28 savaitės po (28 Weeks Later). Greitai pasirodė atnaujintas Numirėlių aušra (2004) perdirbinys, kaip ir zombių komedija Zombių karalius (Shaun of the Dead). Šis atgijimas privertė George'ą A. Romero grąžinti Gyvų numirėlių seriją, su filmais Mirusiųjų žemė (Land of the Dead, 2005), Mirusiųjų dienoraštis (Diary of the Dead, 2007) ir Survival of the Dead (2010).

Dar labiau paplito ekstremalus, realistiškas smurto vaizdavimas, kuris buvo tipiškas mažabiudžetiniams siaubo filmams, kokie buvo leidžiami po Vietnamo karo, ir kuriuose dominuoja išnaudojimas bei žiaurumas. Tokie filmai, kaip Peržiūra (Audition, 1999), Lemtingas posūkis, australų kūrybos filmas Vilkų dauba (Wolf Creek, 2005) buvo įkvėpti filmų Kruvinos skerdynės Teksase (1974), Paskutinis namas kairėje (The Last House on the Left, 1972) ir Ir kalnai turi akis. Šios tendencijos pasekmė – papildyto žanro atsiradimas, kuriame dominuoja tyčinis kankynių, kančių ar žiaurios mirties vaizdavimas. Šis subžanras dar kitaip vadinamas „siaubo porno“, „kankynių porno“, „skerdikų porno“ ar net „maniakine porno“. Jam yra dažnai priskiriami tokie filmai, kaip Kolekcionierius (The Collector, 2009), Nukankintas (The Tortured, 2010), Pjūklas (Saw, 2004), ir Nakvynės namai (Hostel, 2005), ir jų tęsiniai. Pjūklo filmų serija yra įrašyta į Gineso rekordų knygą kaip pelningiausi siaubo žanro filmai kinematografijos istorijoje. Galiausiai, Paranormalūs reiškiniai (Paranormal activity. 2009), kuris buvo gerai įvertintas kino kritikų ir pasiekė puikų bilietų pardavimo lygį, dar kartą įrodė, kad minimalistinis požiūris, kaip ir Projektas: Bleiro ragana, yra vertinamas teigiamai ir tikimasi, kad jis bus sėkmingai taikomas ir vykdant kitus mažabiudžetinius kino projektus.

2000–aisiais tapo įprasta perfilmuoti ankstesnius siaubo filmus. 2004–aisiais buvo išleistas filmo Numirėlių aušra perdirbinys,2001 Maniacs ir Kruvinos skerdynės Teksase, 2007–aisiais Johno Carpenterio Helovinas perdirbinys. Pastarasis buvo daugelio iškritikuotas, tačiau sulaukęs nemažai peržiūrų, kadangi pati Halloween perdirbinio idėja buvo patraukli žiūrovams. Šis filmas lėmė „pervaizduojamų“ filmų sukilimą tarp siaubo žanro kūrėjų. Vieni populiariausių perdirbinių arba „pervaizduojamų“ filmų taip pat yra Penktadienis, 13–oji (2009) bei Košmaras Guobų gatvėje (2010) , Kukurūzų vaikai (Children of the Corn, 2009), Išleistuvių naktis (Prom Night, 2008), Kruvinoji Valentino naktis (My Bloody Valentine, 2009) ir Vilkolakis (2010).

Subžanrai

• Veiksmo siaubo filmas – subžanras, kuris apjungia blogio jėgos įsiveržimus arba antgamtinių jėgų turinčius personažus iš siaubo filmų su pašėlusiais susišaudymais bei medžioklėmis iš veiksmo filmų žanro. Temos ir elementai, būdingi veiksmo siaubo filmų žanrui: žiaurus smurtas, demonai, plėšrūs gyvūnai, vampyrai ir dažniausiai pasitaikantys – zombiai. Šis subžanras taip pat suderinamas su fantastikos žanru. Pavyzdžiai: Absoliutus blogis, Tamsos baikeris (Ghost Rider), Teroro planeta (Planet Terror), Undead, Pasmerktųjų diena (Doomsday), Kitas pasaulis (Underworld), Kunigas (Priest), Numirėlių aušra, Deep Rising, Nuo sutemų iki aušros (From Dusk till Dawn), Ašmenys (Blade), Legionas (Legion), Pasaulio pabaiga (End of Days).

• Kūno siaubo filmas – kuriame siaubo elementas yra kilęs iš išsigimusio ar kitaip pažeisto kūno. Kiti kūno siaubo filmai apima pabaisas, primenančias žmogų su nenatūraliais judesiais ir anatomiškai netaisyklingai augančiomis galūnėmis, siekiant sukurti pabaisas iš žmogaus kūno dalių. Davidas Cronenbergas yra vienas iš geriausių šio žanro kūrėjų. Pavyzdžiai: Pakitusios būsenos (Altered States), Invazija (Invasion), Musė (The Fly), Rozmari kūdikis, Eraserhead, Padaras, Re-Animator, Prisikėlęs iš pragaro (Hellraiser), Videodromas (Videodrome), Karštligė, Virusas (Virus), Teeth.

• Siaubo komedijos filmas – sujungia komedijos ir siaubo elementus. Komedijos siaubo filmas beveik visada susikerta su juodojo humoro komedijos žanru. Washingtono Irvingo apsakymas The Legend of Sleepy Hollow yra laikomas „pirmuoju didžiuoju siaubo komedijos pasakojimu“. Pavyzdžiai: The Rocky Horror Picture Show, Gremlinai (Gremlins), Bad Taste, Braindead, Vabalų sultys (Beetlejuice), Arachnofobija (Arachnophobia), Pats baisiausias filmas (Scary Movie), Zombių karalius, Vorai (Eight Legged Freaks), Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas (Tucker & Dale vs Evil) ir Šlykštynė (Slither).

• Gotikinis siaubo filmas – gotikinė siaubo istorija turi gotikos ir siaubo filmų elementų. Kartais tai romantinė siaubo pasaka, pilna nežinomybės. Kai kurie pirmieji siaubo filmai buvo šio subžanro. Pavyzdžiai: Operos fantomas, Drakula, Mumija, Frankenšteinas, . Šiuolaikiniai gotikiniai filmai: Raitelis be galvos (Sleepy Hollow), Interviu su vampyru, Kitas pasaulis, Vilkolakis, Iš pragaro (From Hell), Dorianas Grėjus (Dorian Gray), Įsileisk mane ir Moteris, apsirengusi juodai (The Woman in Black).

• Natūralistinis siaubo filmas – siaubo filmų subžanras „vaizduojantis įsiutusių, mutavusių žvėrių, plėšrių vabzdžių ir paprastai nekenksmingų augalų arba gyvūnų pavirtimą šaltakraujais žudikais“. Šis žanras kartais gali sutapti su mokslinės fantastikos ar veiksmo ir nuotykių filmų žanru. Pavyzdžiai: Paukščiai, Black Sheep, Nasrai, Mimic, Iš gelmių (Deep Rising), Them!, The Swarm, Naminių gyvūnėlių kapinės (Pet Sematary), Juodojo ežero paslaptis (Lake Placid), Žmogėdra (Primeval), Gyvatės lėktuve (Snakes on a Plane), The Cave, Piranijos 3D (Piranha 3D), Anakonda (Anaconda), Griuvėsiai (The Ruins).

• Psichologinis siaubo filmas remiasi personažų baimės, kaltės jausmais, įsitikinimais, emociniu nestabilumu; yra naudojami ausį rėžiantys garso efektai bei atitinkantys muzikos motyvai. Kartais tolimesniam siužeto formavimui pasitelkiamos antgamtinių jėgų ar vaiduoklių motyvai. Pavyzdžiai: Nekviesti svečiai (The Uninvited), Tamsus vanduo (Dark Water), Gotika (Gothika), Pagieža, Kiti, Žmogaus drugio pranašystės (The Mothman Prophecies), Projektas: Bleiro ragana, 1408, Švytėjimas, Balsai iš anapus (Stir of Echoes), The Innocents, Silpnybė (Frailty), The Changeling, Skambutis, Tylioji kalva (Silent Hill) , Šeštasis pojūtis (The Sixth Sense).

• Mokslinės fantastikos siaubo filmas – dažnai scenarijus apima, bet neapsiriboja, ateiviais žudikais, išprotėjusiais mokslininkais ir/arba nepavykusiais eksperimentais. Pavyzdžiai: Svetimas, Pandorum, Juodoji skylė (Event Horizon), Apollo 18.

• Smurto siaubo („slasher“) filmas – dažnai istorija pasakoja apie smurtaujantį žudiką–psichopatą, persekiojantį savo aukas su peiliu ar kirviu rankoje. Subžanras kartais persipina su nusikaltimo, mistikos ir trilerio žanrais, tačiau ne visi jie priskiriami siaubo filmams. Pavyzdžiai: Psichopatas, Black Christmas, Halloween, Klyksmas, Kruvinos skerdynės Teksase, Išleistuvių naktis, Žinau, ką padarei aną vasarą, Penktadienis, 13-toji, Vaiko žaidimas, Bitininkas, Košmaras Guobų gatvėje.

• Skerdynių siaubo („splatter“) filmas – šis filmas susitelkia ties skerdynių bei žiaurumo vaizdavimu. Panaudojus specialiuosius efektus, perkeliant dėmesį į kraujo perteklių bei vidinius organus, sukuriamas žmogaus kūno pažeidžiamumo efektas ir jo suluošinimo galimybė. Pavyzdžiai: Kanibalų holokaustas (Cannibal Holocaust), Piranijos 3D, Blood Feast, Pjūklas, Guinea Pig, Nakvynės namai, Cannibal Ferox, Kankiniai (Martyrs), Hobo with a Shotgun, Inside, Demons, Antikristas, Kolekcionierius, Naktinis skerdynių traukinys (The Midnight Meat Train).

• Zombių filmai – šie filmai dažniausiai vaizduoja iš numirėlių prisikėlusius lavonus arba besmegenes žmogiško pavidalo būtybes. Išskiriamos dar kelios filmų apie zombius potemės – „zombių komedija“ bei „zombių apokalipsė“. Pavyzdžiai: Numirėlių aušra, Numirėlių diena, The Evil Dead, Mirusiųjų žemė, Gyvų numirėlių naktis, Aš esu legenda (I Am Legend), Karantinas (Quarantine).

Įtaka

Įtaka visuomenei

Siaubo filmų evoliucija ilgus metus kūrė visuomenėje naują požiūrį, kaip išradingai panaudoti jos resursus. Laikui bėgant, siaubo filmų stilius pasikeitė, bet 1996 metų filmo Klyksmas nustatyti rėmai sukūrė naują „paaugliškų siaubo filmų“ kartą. Naujas požiūris į siaubo filmus palaipsniui pradėjo uždirbti vis daugiau pinigų, tai buvo matoma ir iš Klyksmo filmų pažangos: pirmasis filmas uždirbo 6 milijonus dolerių, trečiasis – 101 milijoną dolerių. Akivaizdu, jog siaubo filmai iškilo tiek žiūrovų, tiek kūrėjų akyse.

Siaubo filmų pajamų augimas yra tik pirmas požymis, kuris parodo, kaip išaugo šio žanro įtaka. Moterų vaidmuo ir tai, kaip pačios moterys mato save kino industrijoje, buvo įtakoti siaubo filmų žanro. Ankstyvaisiais siaubo filmo gyvavimo laikais tokie filmai, kaip Kruvinoji Valentino naktis (1981), Halloween (1987) ir Penktadienis, 13-oji (1980) buvo kuriami daugiausia vyriškai auditorijos daliai pritraukti, tam, kad „būtų patenkintos jaunųjų vyrų fantazijos“. Moterys buvo vaizduojamos kaip pabaisos arba buvo išryškinamas jų baikštumas, tačiau šis stereotipas jau atgyveno savo šlovės erą. Šiuolaikinių siaubo filmų eroje moterys ne tik sudaro didelę auditorijos dalį, bet ir dažnai yra pagrindinės siaubo filmų veikėjos. Siaubo filmų pramonė gamina vis daugiau filmų, kuriuose moteris atlieka pagrindinį vaidmenį bei dėl tam tikrų aplinkybių tampa stipriausia asmenybe, kuri įveikia visas kliūtis. Šiais laikais tokia tema pritraukė rekordinį skaičių žiūrovių moterų per visą siaubo filmų egzistavimo laiką. Filmų kūrėjai eina dar toliau: tam, kad pritrauktų kuo didesnę moterišką auditoriją, integruoja į savo filmus su moteriška lytimi susijusias temas, tokias, kaip nėštumas, motinystė, lesbiečių santykiai, auklių įdarbinimas.

Įtaka tarptautiniu mastu

Siaubo filmas – tai tik vienas iš filmų žanrų, bet jo įtaka tarptautinei visuomenei yra didžiulė. Pirmiausia, jis atvaizduoja skirtingus laikotarpius ir pasaulinio masto visuomenės klausimus panaudodamas efektyviausią vizualią medžiagą. Kino teoretikė Jeanna Hall sutinka, kad siaubo filmai vaizdiniu būdu palengvina visuomeninių klausimų supratimą. Atsiranda siaubo filmų, kurie padeda išsiaiškinti kai kuriuos istorinius įvykius, kaip Holokaustas, karas Vietname, pasaulinė AIDS epidemija. Tačiau šie filmai ne visada pateikia laimingas pabaigas. Tiesą sakant, daugelyje filmų siaubo elementas atsižvelgia į tam tikrus kultūrinius motyvus, kurie ne visada yra pavaizduoti tiksliai, todėl žiūrovui yra rodomi šablonai, su kuriais jis galėtų sutapatinti tam tikrus kultūrinio gyvenimo elementus. Filmo vizualinės interpretacijos elementai gali būti taip pat prarasti verčiant juos į kitą kultūrą. Taip atsitiko japonų filmo Ringu amerikiečių adaptacijoje Skambutis. Japonijos kultūros sudedamosios dalys buvo „pašalintos“ iš filmo, kad filmas būtų artimesnis amerikietiškajai auditorijai. Tokie pakeitimai gali sukurti klaidingą įspūdį apie kitos kultūros individus, o laikui bėgant toks supratimas gali nusistovėti ir sudaryti bendrą klaidingą įvaizdį.

Literatūra

• Worland, Rick (2006). The Horror Film: An Introduction. Blackwell Publishing, 73, 176–178, 184.
• Horror Film

Papildoma literatūra

• Dixon, Wheeler Winston. A History of Horror. (Rutgers University Press; 2010), ISBN 978-0-8135-4796-1.
• Steffen Hantke, ed. American Horror Film: The Genre at the Turn of the Millennium (University Press of Mississippi; 2010), 253 pages.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.