Markučių dvaro šv. Varvaros koplyčia

54°40′25″š. pl. 25°19′26″r. ilg. / 54.673493°š. pl. 25.323763°r. ilg. / 54.673493; 25.323763

Markučių dvaro šv. Varvaros koplyčia

Rusiškas pavadinimas	Домовая церковь великомученицы Варвары
Savivaldybė	Vilniaus savivaldybė
Gyvenvietė	Vilnius
Adresas	Subačiaus g. 124A
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta	1906 m.
Stilius	istorizmas

Markučių dvaro šv. Varvaros koplyčia – stačiatikių koplyčia, stovinti buvusioje Markučių dvaro sodyboje, Vilniaus miesto pietryčių dalyje. Koplyčia pastatyta 1903-1906 m., priklausė Varvarai (1855–1935) ir Grigorijui (1835–1905) Puškinams. Pastaraisiais metais maldos namai nenaudojami.

Koplyčia yra regioninės reikšmės architektūros ir dailės paminklas, 2007 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.^[1] ^[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Markučių valdos savininkas inžinierius Aleksejus Melnikovas (1808–1879) savo dukrai Varvarai Melnikovai 1875 m. ištekant už Vasilijaus Moškovo padovanojo Markučius jai kaip kraitį. 1977 m. Varvara išsiskyrė su V. Moškovu ir išsikėlė gyventi į Peterburgą. Antrą kartą ištekėjo už rusų poeto Aleksandro Puškino jaunesniojo sūnaus Grigorijaus Puškino. Į Markučius pora atsikėlė gyventi 1899 m. Po vyro mirties 1905 m. vienvalde dvaro šeimininke likusi Varvara Puškina mėgino išlaikyti dvarą, tačiau jai teko vis pardavinėti valdas, kol galiausiai, paskutiniais gyvenimo metais, tebuvo likusi nedidelė dvaro dalis su centrine sodyba. Po Varvaros mirties 1935 m. dvaru iki pat II pasaulinio karo rūpinosi jos patikėtinis V. Nazimovas.

1903 m. Markučių parke buvo suprojektuota koplyčia. Projekto autorius nėra žinomas, tačiau greičiausiai tai buvo konsistorijos architektas.^[2] Kaip galimi projekto autoriai minimi architektai Michailas Prozorovas ir A. Soninas.^[1] Pradinis koplyčios projektas vaizdavo ganėtinai kuklų kulto pastatą – nedidelės keturkampio plano koplytėlės eskizą. Vėliau ji suprojektuota daug didesnė bei laikantis labiau tradicinio cerkvės plano. Šventosios kankinės Varvaros (Barboros) koplyčia pašventinta 1906 m. Pastatytos koplyčios priėmimo akte ypač gerai buvo įvertintas interjeras ir ikonostasas.^[2]

Po pastatymo koplyčia tarnavo kaip Didžiosios kankinės Varvaros namų cerkvė (rus. Домовая церковь великомученицы Варвары),^[3] buvo Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedros filija. Tarpukariu Markučiuose retkarčiais laikytos pamaldos. 1948 m. Markučių dvaras su Šv. Varvaros cerkve perduotas Aleksandro Puškino muziejui.^[4]

Koplyčia buvo užmanyta kaip giminės mauzoliejus, tačiau joje nebuvo laidojama. Kapinaitėse šalia koplyčios palaidoti dvaro šeimininkai, išlikusios kitų asmenų kapavietės.^[5] 1903 m. palaidota Marie Pelichet, 1905 m. – Grigorijus Aleksandrovičius Puškinas, 1910 m. – Varvara Nikolajevna Melnikova, 1935 m. – Varvara Aleksejevna Melnikova-Puškina. Vienas iš palaidojimų priskiriamas V. Nazimovui, buvusiam V. A. Puškinos testamento vykdytojui.^[2]

Koplyčios fasadą puošė reta technika atliktos ikonos, tapytos ant skardos. Koplyčios išorėje, 9 nišose buvo pakabintos ant cinko skardos tapytos ikonos, vaizduojančios šventuosius – Melnikovų-Puškinų šeimos globėjus. Ikonos fasado nišose išbuvo iki XX a. 6-ojo dešimtmečio.

Po 1968 m. įvykusio koplyčios inventoriaus nurašymo ikonas pavyko išsaugoti. 1983 m. Markučių parko bei esamų pastatų teritorijoje buvo vykdomi istoriniai tyrimai, kurių metu siūlyta restauruoti vertingas išorės freskas ir vitražus bei įkurti Markučių vietovės praeities muziejinę ekspoziciją.^[2] 2018 m. ikonos buvo konservuotos ir restauruotos. Restauratorių sprendimu, ant fasado grąžinti ikonų originalų nebuvo galima, nes jų pagrindas buvo stipriai paveiktas korozijos. Restauruotos ikonos saugomos ekspozicinėse kapsulėse Markučiuose. 2019 m. ant šv. Varvaros koplyčios fasado grąžintos Melnikovų-Puškinų šeimos dangiškųjų globėjų ikonų kopijos. Po restauravimo darbų baigimo koplyčios eksterjeras atgavo savo pirminį vaizdą.^[6]