Lucijus Kornelijus Sula

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kornelijus Sula)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sulos biustas

Liucijus Kornelijus Sula (apie 138 – 78 m. pr. m. e.) – Romos karvedys, konsulas ir diktatorius. Būdamas talentingu karvedžiu jis dukart žygiavo su armija į Romą ir buvo tapęs absoliučiu diktatoriumi. Nors jis atsistatydino, bet savo pavyzdžiu paspartino Romos respublikos galą.

Jis buvo charakterizuojamas kaip pusiau lapė, pusiau liūtas dėl gudrumo ir drąsos. Makiavelis vėliau užsiminė apie Sulos charakterį, nurodydamas geidžiamiausias Valdovo savybes.

Antikiniuose šaltiniuose minima, kad Sula turėjo auksinius – rausvus plaukus, o tai retai pasitaikydavo tarp romėnų, o veriančios žalios akys galėjo įbauginti visus išskyrus tvirčiausius.

Gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Sula kilęs iš patricijų šeimos, kuri nusigyveno jam gimstant. Trūkstant pinigų Sula praleido jaunystę tarp Romos neturtingųjų: komikų, aktorių ir liutnios muzikantų. Tuo metu jis sutiko romėnų aktorių Metrobijų, kuris, pasak Plutarcho, atlikdavo moterų vaidmenis. Sula išliko prie jo romantiškai prisirišęs visą savo gyvenimą ir netgi kai abu buvo seni nenutraukė santykių.

Nepaisant jaunystės užgaidų, atrodo, kad Sula gavo gerą išsilavinimą. Jis laisvai kalbėjo graikiškai, o tai išsilavinusio romėno ženklas ir Salustas jį apibūdino kaip apsiskaičiusį ir protingą žmogų. Būdai, kuriais jis gavo turtą, leidusį jam dalyvauti politikoje ir lipti karjeros laiptais (Cursus honorum) nežinomi, nors Plutarchas užsimena apie du paveldėjimus: pamotės ir nekilmingos, bet turtingos ponios.

Afrika ir Jugurtos paėmimas į nelaisvę[taisyti | redaguoti kodą]

107 m. pr. m. e. Sula buvo nominuotas kvestorium Gajui Marijui, kuris tiems metams buvo išrinktas konsulu. Marijus tapo armijos vadu kare prieš Jugurtą, Numidijos karalių Šiaurės Afrikoje.

Jugurtos karas prasidėjo 112 m. pr. m. e., bet Kvinto Cecilijaus Metelo legionai darė tai, kas buvo laikoma besaikiu laiko švaistymu. Gajus Marijus, Metelo leitenantas ir klientas, įžvelgė galimybę iš jo perimti vadovavimą ir paskleidė gandus apie Metelo nekompetentingumą ir vėlavimą atsiskaityti su to regiono pirkliais. Nepatenkinti balsai reikalavo nušalinti Metelą, kurio atidėjimo taktikos nepaisant, Marijus sugrįžo į Romą dalyvauti rinkimuose ir perimti vadovavimą legionams.

Vadovaujant Marijui, romėnai vykdė planą, labai panašų į Metelo, ir visiškai nugalėjo numidus 106 m. pr. m. e. Tam didelę įtaką turėjo Sulos iniciatyva paimti į nelaisvę Numidijos karalių. Jis įtikino Bokchą, Mauretanijos karalių, išduoti Jugurtą, kai šis pabėgo pas jį prieglobsčio. Iš pat pradžių tai buvo pavojinga operacija, nes Bokchas svarstė Jugurtą perduoti Sulai ar Sulą Jugurtai. Šio žygio viešumas paspartino Sulos karjerą. Dideliam Marijaus nepasitenkinimui, Bokcho padovanota paauksuota raito Sulos statula buvo pastatyta Forume atminti jo pasiekimus.

Kimbrai ir teutonai[taisyti | redaguoti kodą]

Kita grėsmė Romai buvo rimtesnė. 104 m. pr. m. e. migruojančios germanų gentys, tarp jų kimbrai ir teutonai, patraukė į Italiją. Sula tarnavo Marijui šiame žygyje. Dėl tiesioginės grėsmės miestui, Marijus buvo išrinktas konsulu penkeriems metams, o tai buvo negirdėtas dalykas. Galiausiai su kolega konsulu Katulu, jis pasitiko gentis Vercelos mūšyje 101 m. pr. m. e. Tuo metu Sula jau buvo perkeltas į Katulo armiją. Sula laikomas varomąja jėga nugalint gentis (Katulas buvo beviltiškas generolas ir sunkiai bendradarbiavo su Marijum). Marijui ir Katului buvo suteiktas triumfas už bendrą vadovavimą armijai.

Grįžęs į Romą Sula buvo išrinktas Praetor urbanus 97 m. pr. m. e. Pagal gandus, taip atsitiko dėl masiško papirkinėjimo. Kitais metais jis buvo paskirtas Kilikijos provincijos (dabar Turkijoje) prokonsulu. Rytuose jis buvo pirmuoju Romos magistratu susitikusiu su Partijos ambasadoriumi (Orobazu) ir pasirinkdamas vietą tarp partų ir Ponto ambasadorių (centrinė vieta garbingiausia), jis nulėmė, tikriausiai netyčia, ambasadoriaus likimą. Orobazas grįžęs į Partiją buvo nužudytas už tai, kad leido Sulai jį pergudrauti. Tame susitikime Chaldėjos pranašas pasakė, kad Sula mirs šlovės ir turtų apsupty. Ši pranašystė turėjo didelę įtaką visą jo gyvenimą. Apie 93 m. pr. m. e. jis grįžo į Romą ir prisidėjo prie optimatų, priešingai nei Gajus Marijus. 92 m. pr. m. e. Sula atrėmė Tigraną Didįjį, Armėnijos karalių, Kapadokijoje.

Italų karas[taisyti | redaguoti kodą]

Italų karas (9187 m. pr. m. e.) buvo prieš socius, Romos sąjungininkus Italijoje, ir kilo dėl to, kad romėnų pilietinės teisės buvo aukštesnės už kitų Italijos gyventojų. Būdamos Romos respublikos subjektais, šios provincijos galėjo griebtis ginklų norėdamos apsiginti ar dėl nepaprastai didelių mokesčių, o jos neturėjo balso kaip išleisti pinigus, surinktus už mokesčius, ar kaip panaudoti armijas, surenkamas jų teritorijose. Karą iš dalies galėjo sukelti Marko Livijaus Druso Jaunesniojo nužudymas. Jis ketino reformomis suteikti Romos pilietybę visiems Romos sąjungininkams, taip suteikdamas provincijų gyventojams teisę įtakoti Romos respublikos politiką. Po Druso nužudymo, dauguma jo reformų, susijusių su pilietybe, buvo paskelbtos negaliojančiomis. Tai labai supykdė provincijas ir jos susivienijo prieš Romą.

Italų karo pradžioje Senatas ir aristokratija bijojo Gajaus Marijaus ambicijų, nes jis penkis kartus buvo konsulu nuo 104 iki 100 m. pr. m. e. Jie nutarė, kad Marijus iš viso neturi vadovauti karui Italijoje. Tad paskutiniame Romos sąjungininkų maište, Sula galėjo pasireikšti kaip nuostabus generolas. Jis nustelbė Marijų ir Gnėjų Pompėjų Staboną (Pompėjaus Didžiojo tėvą). Pvz.: jis užėmė Eklaną, svarbiausią Hirpinio miestą, padegdamas medinius brustverus. Dėl jo sėkmės pergalingai užbaigiant karą, jis buvo 88 m. pr. m. e. pirmąkart išrinktas konsulu su Kvintu Pompėjumi Rufu (kuris greit tapo jo dukters uošviu).

Žolynų vainikas[taisyti | redaguoti kodą]

Per Italų karą Sula ne vadovavo armijai, bet ir parodė didelę asmeninę drąsą. Noloje jis buvo apdovanotas Corona Obsidionalis ('Brokados vainikas'), kitaip dar vadinamu Corona Graminea ('Žolių vainikas'), o tai aukščiausias Romos karinis apdovanojimas, suteikiamas vadovaujančiam generolui už apsuptos Romos armijos išgelbėjimą. Kitaip nei kiti Romos kariniai apdovanojimai, šis buvo paskirtas dėl išsaugotos armijos kareivių audringo pritarimo, tad labai mažai yra jį gavusių.

Buvimas konsulu ir pirmas žygis į Romą[taisyti | redaguoti kodą]

Konsulu tapęs Sula išsiruošė vėl į Rytus, Senato paskirtas kariauti Pirmąjį Mitridato karą. Tačiau Romoje jis paliko problemą. Marijus buvo senas, bet jis vis tiek turėjo ambicijų vesti armijas prieš karalių Mitridatą VI iš Ponto. Jis įtikino tribūną Publijų Sulpicijų Rufą sušaukti asamblėją, kuri atšaukė Senato sprendimą paskirti vadovauti Sulą. Sulpicijus pasinaudojo asamblėjomis išvaryti senatorius iš Romos Senato, kol neliko pakankamai senatorių sudaryti quorum. Smurtas forume tęsėsi, ir kilmingųjų pastangos surengti Sulpicijui linčo teismą, panašų į brolių Grakchų ir Lucijaus Appulėjaus Saturnino, buvo sustabdyti jo gladiatoriškos sargybos. Sula turėjo slėptis Marijaus namuose ir tikriausiai asmeniškai maldauti sustabdyti prievartą, bet nesėkmingai. Šiose riaušėse žuvo Sulos žentas.

Sula pabėgo iš Romos ir nuvyko į pergalingų Italų karo veteranų stovyklą pietinėje Italijoje, belaukiančių persikėlimo į Graikiją. Jis paskelbė kokių prieš jį buvo imtasi priemonių, ir kariai užmėtė akmenimis asamblėjos pasiuntinius, atvykusius pranešti, kad vadovavimas Mitridato karui perduodamas Marijui. Tada Sula su šešiais ištikimiausiais legionais išžygiavo į Romą. Tai buvo negirdėtas įvykis. Joks generolas prieš jį nekirto miesto ribų su armija. Tai buvo taip neetiška, kad dauguma jo karininkų (išskyrus Lukulą), atsisakė jį lydėti. Sula teisinosi tuo, kad Senatas neveiksnus ir mos maiorum buvo sulaužyta pažeidus tų metų konsului kariauti to meto karus. Ginkluoti gladiatoriai negalėjo pasipriešinti kareiviams ir nors Marijus pažadėjo laisvę kiekvienam vergui, kuris kausis su Sula, buvo priverstas su pasekėjais palikti miestą.

Sula sutvirtino savo pozicijas, paskelbė Marijų ir jo sąjungininkus hostis ir šiurkščiu tonu kreipėsi į Senatą, vaizduodamas save kaip auką, matyt norėdamas pateisinti smurtingą įsiveržimą į miestą. Atstatęs Romos politiką ir sutvirtinęs Senatą, Sula grįžo į savo stovyklą ruoštis karui su Mitridatu iš Ponto.

Sulpicijų išdavė ir užmušė vienas jo vergų, kurį Sula išlaisvino ir nužudė. O Marijus sėkmingai įsikūrė Afrikoje. Kai Sula išvyko, jis rezgė intrigas grįžti į Romą. Tremties metu jis buvo nusprendęs septintą kart tapti konsulu, kaip jam išpranašavo sibilė prieš kelis dešimtmečius. 87 m. pr. m. e. pabaigoje Marijus grįžo į Romą su Lucijaus Kornelijaus Cinos parama ir nesant Sulos užvaldė miestą. Jis paskelbė Sulos reformas negaliojančiomis ir oficialiai jį ištrėmė. Marijus ir Cina buvo išrinkti konsulais 86 m. pr. m. e. Marijus mirė po dviejų savaičių ir Cina tapo vienvaldžiu Romos šeimininku.

Pirmasis Mitridato karas ir Atėnų apgultis[taisyti | redaguoti kodą]

87 m. pr. m. e. pavasarį Sula išlipo Dirachijuje, Graikijoje. Azija buvo okupuota Mitridato pajėgų, kurioms vadovavo Archelajus. Sulos pirmas taikinys buvo Atėnai, kuriuos valdė Mitridato vasalas tironas Aristijonas. Jis patraukė į pietryčius pakeliui kaupdamas atsargas ir pastiprinimą. Sulos štabo viršininkas Lukulas, kuris žygiavo prieky išžvalgyti vietovę ir dėrėtis su Brutijum Sura, kuris buvo romėnų karo vadas Graikijoje. Po pokalbio su Lukulu, Sura perdavė savo karius Sulai. Cheronėjoje visų didžiausių Graikijos miestų, išskyrus Atėnus, ambasadoriai pasitiko Sulą, kuris jiems pareiškė apie Romos ryžtą išvyti Mitridatą iš Graikijos ir Azijos provincijų. Po to Sula patraukė į Atėnus.

Atvykęs jis apgulė ne tik Atėnus, bet ir Pirėjo uostą. Tuo metu Archelajus vadovavo laivynui, tad Sula pasiuntė Lukulą iš likusių ištikimų Romos sąjungininkų Rytinėj Viduržemio jūros daly suburti laivyną. Jo pirmas taikinys buvo Pirėjas, nes be jo nutrūktų tiekimas Atėnams. Buvo pastatyti didžiuliai įtvirtinimai, atskiriantys Atėnus ir jo uostą iš sausumos pusės. Sulai reikėjo medienos tad jis liepė nukirsti visus medžius, įskaitant šventas Graikijos girias, iki 100 mylių atstumu nuo Atėnų. Kai prireikė daugiau pinigų, jis jų „pasiskolino“ iš šventyklų ir sibilių. Monetos, Sulos nukaltos iš tada surinkto metalo, liko apyvartoje daugybę šimtmečių ir buvo giriamos už kokybę.

Nepaisant Atėnų ir Pirėjo apsupties ir kelių Archelajaus bandymų nutraukti apgultį, susidarė patas, bet Sula laukė. Greitai romėnų stovykla prisipildė pabėgėlių, išvengusių Marijaus ir Cinos skerdynių. Tarp jų buvo jo žmona su vaikais ir nenužudyti optimatai.

Tuo metu Atėnai badavo ir javai kainavo kaip bado laikais. Mieste gyventojai pradėjo valgyti batų odą ir žolę. Atėnai pasiuntė delegaciją tartis su Sula, bet vietoj rimtų derybų jie kalbėjo apie miesto šlovę. Sula juos išsiuntė atgal sakydamas: „Aš buvau pasiųstas į Atėnus ne mokytis, o maištus paversti paklusnumu“.

Sulos šnipai jam pranešė, kad Aristijonas nepaiso Heptachalko. Jis iš karto pasiuntė pionierius nugriauti sieną. 270 metrų sienos tarp Šventųjų ir Pirėjo vartų pietrytinėje miesto pusėje buvo nugriauta. Vidurnaktį prasidėjo Atėnų siaubimas, po Aristijono patyčių Sula neturėjo nuotaikos būti kilniaširdžiu. Gatvėmis liejosi kraujas ir tik po ilgų kelių draugų graikų (Midijas ir Kalifonas) ir Romos senatorių maldavimų, jis nusprendė nutraukti smurtą. Po to jis susitelkė prie Pirėjo ir Archelajus, matydamas beviltišką savo situaciją, paliko uostą ir prisijungė prie Taksilo pajėgų. Sula, dar neturėdamas laivyno, negalėjo sutrukdyti Archelajaus pabėgimui. Prieš palikdamas Atėnus jis sudegino uostą. Po to jis patraukė į Beotiją išvyti Archelajaus armiją iš Graikijos.

Cheronėjos mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Sula negaišo laiko užkirsti kelią Ponto armijai ir užėmė Filobeto kalvą, kuri atsišakojo nuo Parnaso kalno. Nuo jos matėsi Elatėjos lyguma, be to buvo daug medienos ir vandens. Archelajaus armija, tada vadovaujama Taksilo, turėjo atvykti iš šiaurės ir palei slėnį patraukti į Cheronėją. Turėdama 120 tūkst. vyrų, ji buvo bent tris karus didesnė už Sulos. Archelajus norėjo išsekinti priešą, bet Taksilas gavo Mitridato įsakymą iš karto pulti. Tuo tarpu Sula vertė savo vyrus kasti. Po to jis įsikūrė Parapotamio griuvėsiuose. Miestas buvo neįveikiamas ir iš jo buvo lengva kontroliuoti kelią į Cheronėją. Tada jis pajudėjo, ir Archelajui pasirodė, kad jis atsitraukia. Jis pasitraukė į įtvirtintą palisadą užnugaryje. Už palisado buvo Atėnų apgulty panaudota artilerija. Archelajus perėjo brastą ir bandė apsupti Sulą, bet jo dešinysis sparnas buvo atmuštas ir kilo suirutė. Kovos vežimai puolė romėnų centrą, bet buvo sunaikintos palisado. Po to sekė falangos, bet ir jos neįveikė palisado. Po to Archelajus permetė savo dešinį sparną į kairę, tad Sula, matydamas pavojų, nujojo į kairę pusę ir stabilizavo padėtį. Archelajus toliau permetinėjo karius į kairę, silpnindamas dešinį sparną, ir atgal sugrįžęs Sula įsakė pulti Archelajaus armijos dešinį sparną. Remiami kavalerijos legionai pajudėjo ir sukėlė Ponto armijoj suirutę. Kilo žiaurios skerdynės ir kai kurie šaltiniai teigia, kad iš Archelajaus armijos liko tik 10 tūkst. karių. Cheronėjos mūšis buvo vienas didžiausių žmonijos istorijoje, ir Sula nugalėjo žymiai gausesnę armiją. Tai taip pat pirmas rašytinis karo lauko įtvirtinimų panaudojimas.

Orchomeno mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Romos valdžia (t. y., Cina) pasiuntė Liucijų Valerijų Flaką su armija nušalinti Sulą nuo vadovavimo armijai. Klako padėjėju buvo paskirtas Gajus Flavijus Fimbrija, prastos reputacijos žmogus. (Ilgainiui jis susipyko su Flaku ir kurstė karius jį nužudyti). Tuo tarpu abi romėnų armijos buvo apsistojusios greta ir Sula skatino savo karius Flako armijoje kelti nesutarimus. Daug karių dezertyravo pas Sulą, kol Flakas susiruošė patraukti į šiaurę kelti grėsmę Mitridato valdoms. O Sula pajudėjo prieš naują Ponto armiją. Jis nusprendė, kad mūšis turi būti prie Orchomeno. Čia ne tik buvo gera vieta mažesnei armijai sutikti didesnę, bet ir tinkama žemė įtvirtinimams išplėsti. Šįkart Ponto armiją sudarė daugiau nei 150 tūkst. karių ir ji įsikūrė priešais užsiėmusius romėnus šalia ežero. Archelajus greit suprato, ką Sula sugalvojo. Jis ne tik liepė kasti griovius, bet ir pilti pylimus, tad Ponto armijai iškilo problemų. Desperatiški antpuoliai buvo atremti ir pylimai kasami vis arčiau. Antrą dieną Ponto armija puolė visa jėga, mėgindama ištrūkti iš pylimų tinklo, bet romėnų legionieriai buvo susigrūdę taip tankiai, kad nepavyko prasiveržti. Pontas vėl buvo sutriuškintas ir prasidėjo skerdynės. Plutarchas teigia, kad praėjus dviem šimtams metų vis dar buvo randami to mūšio ginklai ir šarvai. Tai buvo vienas iš lemiamiausių mūšių Romai: Mažoji Azija kitą tūkstantmetį priklausė jai ir jos įpėdiniams.

Antras žygis į Romą[taisyti | redaguoti kodą]

Po to Sula grįžo į Italiją. Su Metelo Pijaus ir kitų parama, armija peržygiavo Italiją nuo Brundisiumo uosto. Jis nuvijo Marijaus šalininkus, vadovaujamus Gajaus Marijaus Jaunesniojo, į Prenestę ir juos užblokavo. Po greito žygio Sulos armija nugalėjo Samnitų pajėgas, vadovaujamas Poncijaus Telesino, 82 m. pr. m. e. lapkričio mėnesį Kolino Vartų mūšyje. Dešinysis sparnas, vadovaujamas Marko Licinijaus Kraso, nulėmė pergalę. Sulai taip pat padėjo jaunasis Pompėjus, kuris nugalėjo Gnėjaus Papirijaus Karbono rėmėjus Afrikoje ir Sicilijoje.

Romos diktatorius[taisyti | redaguoti kodą]

81 m. pr. m. e. pradžioje Senatas jį paskyrė diktatoriumi neribotam laikui, rei publicae constituendae causa, o Liaudies susirinkimas ratifikavo paskyrimą. Sula tapo Romos ir visų jos provincijų (išskyrus Ispaniją, kur Kvintas Sertorijus įkūrė nepriklausomą valstybę) valdovu. Ši neįprasta garbė buvo išimtis Romos politikoje nesuteikti visos valdžios vienam žmogui. Tai buvo precendentas Julijaus Cezario diktatūrai ir Augusto valdymui.

Valdydamas miestą Sula persekiojo priešininkus panašiai kaip Marijus ir Cina, kai jo nebuvo Romoje. Proskribcijomis ir paskelbdamas už įstatymų ribų jis nužudė apie 1500 kilmingųjų (raitelių ir senatorių), o pagal kai kuriuos šaltinius iki 9000. Kraujo praliejimas tęsėsi kelis mėnesius. Romėnai buvo žudomi dėl bet kokios priežasties ar iš vis be priežasties. Padėjęs proskribuotam žmogui, buvo baudžiamas mirties bausme. Valstybė konfiskavo ir aukcione pardavė proskribuotų žmonių turtus, taip padarydama Sulą ir jo rėmėjus nepaprastai turtingais. (Esantys proskribcijų sąrašuose rinkdavosi savižudybę ir pagal Romos įstatymus turtas atitekdavo įpėdiniams, o ne Sulai). Paskelbtųjų už įstatymų ribų sūnums ir anūkams buvo uždrausta eiti valstybės pareigas. Šis draudimas buvo neatšauktas trisdešimt metų.

Jaunasis Cezaris, Cinos žentas, buvo vienas iš Sulos taikinių ir paliko miestą. Jis išsigelbėjo giminaičių dėka, kurių dauguma rėmė Ciną, bet Sula savo memuaruose pažymėjo, kad gailisi išsaugojęs jo gyvybę, nes Cezaris pasižymėjo nepaprastai didelėmis ambicijomis. Svetonijus teigia, kad pasigailėdamas Cezario Sula perspėjo to prašančius, kad ateity Cezaris taps pavojumi jiems, tardamas „Cezaryje yra daugybė Marijų“.

Be politinio pasipriešinimo Sula padarė daugybę reformų sutvirtindamas Senato valdžią valstybėje. Jis suorganizavo, kad senatorių skaičius būtų padvigubintas nuo 300 iki 600 ir automatiškai narystė būtų suteikiama kvestoriams be cenzorių sprendimo (kaip būdavo anksčiau). Jis taip pat padidino kvestorių (nuo 8 iki 20) ir pretorių (nuo 6 iki 8) skaičių. Jis reguliavo teismus ir iš naujo išleido įstatymą dėl cursus honorum, nustatydamas specifinį amžių kiekvienai tarnybai ir uždrausdamas pakartotinai užimti pareigas 10 metų. Jis sumažino tribūnų politinę įtaką, apribodamas jų veto ir galimybės lipti karjeros laiptais ir sumažino asamblėjos galimybes išleisti įsakymus be Senato pritarimo. Tai turėjo užtikrinti, kad joks žmogus, turintis politinių ambicijų, nesieks būti tribūnu.

Galiausiai, rodydamas savo absoliučią valdžią, Sula išplėtė pomerijų (lot. Pomerium, šventa Romos miesto riba), nepaliestą nuo karalių laikų. Iš tiesų jis bandė sužadinti Servijaus Tulijaus atminimą, kuris daug nuveikė kuriant Romos konstituciją, ir buvo tikima, kad jis paskutinis žmogus atlikęs tokią ceremoniją. Sula lygino save su tuo garsiu lyderiu. Daugelis Sulos reformų buvo nukreiptos į praeitį (dažnai iš naujo išleidžiant buvusius įstatymus), bet buvo nukreiptų ir į ateitį. Pvz.: jo įstatymai perfrazuojantys maišto apibrėžimą.

Po dvejų metų valdymo Sula pribloškė Romą atsisakydamas absoliučios valdžios. Jis išformavo savo legionus ir atstatė konsulų valdžią (pagal savo taisykles jis balotiravosi ir buvo išrinktas 80 m. pr. m. e.). Jis atleido savo liktorius ir forume vaikščiojo be apsaugos, siūlydamas duoti ataskaitą už savo veiksmus kiekvienam piliečiui. Cezaris vėliau šaipėsi iš Sulos atsistatydinimo, teigdamas, kad „Sula nežinojo savo politinio ABC“. Svetonijaus nuomone, ši patyčia labai arogantiška.

Atsistatydinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po antros konsulo kadencijos Sula pasitraukė į užmiesčio vilą prie Puteolio. Jis liko atskirtas nuo kasdieninės Romos politikos, įsiterpdamas labai retai (Granijaus atvejis).

Sula dabar atsidėjo memuarų rašymui, kuriuos užbaigė prieš mirtį (dabar prarasti). Jis užbaigė gyvenimą apsuptas šokėjų ir aktorių. Tarp jų buvo Metrobijus. Savo paskutiniame kreipimesi į Senatą, jis pripažino jį savo gyvenimo meile. Su šia linksma kompanija Sula mirė po trumpos ligos 78 m. pr. m. e. Simptomai nurodo, kad mirties priežastis buvo kepenų nepakankamumas, sukeltas visą gyvenimą trukusio sunkaus gėrimo. Sula buvo kremuotas, jo pelenai palaidoti Marso lauke. Laikoma, kad jo laidotuvės buvo įspūdingiausios iki pat Augusto mirties 14 m. e. m.

Sulos palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Sula reformavo tapimą senatorium ir vyriausybės veiklą, kai kurie jo įstatymai buvo panaikinti nepraėjus dešimtmečiui po jo mirties. Tribūnų veto ir valdžia buvo greit atstatyti, kai Pompėjus ir Krasas buvo konsulais. Bet didžiausia Sulos nesėkme buvo nevaisingos pastangos įstatymais sutramdyti generolus, kurie galėtų panaudoti armiją gauti valdžiai. Nors jis išleido įstatymus, apribojančius generolų veiklą provincijose (šie įstatymai gerai veikė Romos imperijos laikais), jie neapsaugojo nuo rimtų ambicijų turinčių generolų, tokių kaip Cezaris. Tai parodė Senato nesugebėjimą kontroliuoti ambicingiausius jo narius.

Sula parodomas kaip pavyzdys, leidęs Cezariui pereiti Rubikoną, ir jo valdymas kaip Cezario diktatūros pirmtakas. Sula savo pavyzdžiu įrodė, kad su armija galima nuversti valdžią, o tai priartino Romos respublikos galą.

SPQRomani.svg  Romos konsulas  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Gnėjus Pompėjus Stabonas
Lucijus Porcijus Katonas
Lucijus Kornelijus Sula (88 m. pr. m. e.)
kartu su Kvintu Pompėjumi Rufu
Vėliau valdė:
Lucijus Kornelijus Cina
Gnėjus Oktavijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis
SPQRomani.svg  Romos konsulas  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Gnėjus Kornelijus Dolabela
Markas Tulijus Dekula
Lucijus Kornelijus Sula (80 m. pr. m. e.)
kartu su Kvintu Cecilijum Metelu Pijum
Vėliau valdė:
Apijus Klaudijus Pulcheris
Publijus Servilijus Vacija
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis



Commons-logo.svg Vikiteka: Lucijus Kornelijus Sula – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka