Madona uolose

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Madona uolose
Leonardo Da Vinci - Vergine delle Rocce (Louvre).jpg
Menininkas Leonardas da Vinčis
Metai 1483-86
Meno kryptis Aukštasis renesansas
Tipas aliejinis paveikslas, drobė
Matmenys 199 cm × 122 cm
Miestas(vieta) Paryžius, Prancūzija
Muziejus Luvras
Madona uolose
Leonardo da Vinci Virgin of the Rocks (National Gallery London).jpg
Menininkas Leonardas da Vinčis ir pagalbininkai
Metai 1491-95, 1506-08
Meno kryptis Aukštasis renesansas
Tipas aliejinis paveikslas, panelė
Matmenys 189,5 cm × 120 cm
Miestas(vieta) Londonas, Didžioji Britanija
Muziejus Londono nacionalinė galerija

Madona uolose – italų renesanso dailininko Leonardo da Vinčio paveikslas. Yra du jo variantai. Ankstesnis, atliktas apie 1483-1486 m. (Luvro muziejuje), tikima, visas atliktas Leonardo ranka, vėlesnis, atliktas 1491-1495 ir 1506-1509 m. (Londono nacionalinėje galerijoje) − su dirbtuvių mokinių pagalba. Abu paveikslai yra beveik vienodų matmenų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Paveikslas buvo pirmuoju Leonardo da Vinčio užsakymu Milane. Jį užsakė Nekalto Prasidėjimo brolijos vienuoliai San Francesco Grande (Šv. Pranciškaus Didžiosios) bažnyčios (sunaikinta) brolijos koplyčios tik ką pabaigtam mediniam altoriui, kurį buvo sukūręs Giacomo del Maino. Kontrakte dėl darbų buvo paminėti du Leonardo pagalbininkai, broliai Ambrogio ir Evangellista de Predis. Tapybos schemoje turėjo būti centrinė panelė su Mergele Marija, iliustruojančia Nekalto Prasidėjimo temą, ir aštuonios šoninės panelės, kuriose turėjo būti vaizduojami muzikuojantys angelai. Centrinį darbą turėjo atlikti Leonardas, šonines paneles − Evagellista de Predis, altoriaus kitą dekoravimą − Ambrogio de Predis.

Centrinį paveikslą Leonardas atliko iki 1486 m. ir, tikėtina, kad dėl kažkokių priežasčių jis buvo vienuolių brolijos atmestas. Gali būti, kad tai susiję su sudėtinga paveikslo ikonografine schema (pavyzdžiui, iš karto neaišku, kuris kūdikis paveiksle yra Jėzus Kristus, o kuris Šv. Jonas Krikštytojas, vienuoliams galėjo užkliūti arkangelo Gabrieliaus pirštas tarp Marijos ir kūdikio Kristaus). Gali būti, kad buvo nesutarta dėl paveikslo kainos. Spėjama, kad paveikslas niekuomet nebuvo išstatytas ir Leonardas jį pardavė už 100 dukatų. Paveikslas galėjo būti įsigytas Prancūzijos karaliaus Liudviko XII apie 1501-03 m. arba pateko į Milano hercogo Ludoviko Sforcos rankas. 1627 m. jis dokumentuotas Prancūzijos karalių kolekcijose. Šis paveikslas yra Luvre. Vėliau jis iš medžio panelės buvo perkeltas ant drobės.

Antroji paveikslo versija buvo tapyta apie 1491−1495 m. Joje įvesti ikonografijos supaprastinimai. Šv. Jonas Krikštytojas turi jam būdingą kryžių, panaikinta angelo ranka, rodanti pirštu į Šv. Joną. Paveikslo spalvos šiek tiek kitokios. Paveikslas nebuvo baigtas, kai Leonardas buvo Milane. Apie 1506 m. būdamas Florencijoje jis gavo raginimą iš Milano jį užbaigti ir atliko tai apie 1506−1508 m. Paveikslas buvo ant altoriaus iki maždaug 1781−1785 m., kada bažnyčia jį pardavė kolekcionuotojui Gavin Hamilton. 1880 m. paveikslą įsigijo Londono nacionalinė galerija. Paveikslo autorystė ir kiek prie jo prisidėjo Leonardas yra diskutuotina. Londono nacionalinės galerijos teigimu, dirbtuvės prie to prisidėjo tik šiek tiek[1], kai, Luvro teigimu, Londono galerijos turima versija tikriausia tapyta Ambrogio de Predis su Leonardo priežiūra.[2] Leonardas tikriausiai paruošė pradinį paveikslo piešinį ir užbaigė darbą sava ranka. Tyrimai rodo daug pakeitimų pradinėje paveikslo kompozicinėje schemoje. Leonardo ranka atsekama iš pirštų antspaudų ant veikėjų veidų, kuriuos jis užbaigė pirštais.[3] Gali būti, kad ties paveikslu dirbo kiti Leonardo mokiniai Marco d'Oggiono ir Giovanni Antonio Boltraffio.

Apie paveikslą[taisyti | redaguoti kodą]

Paveiksle vaizduojamas Šv. Jono Krikštytojo ir Jėzaus Kristaus susitikimas. Anot krikščioniškojo tikėjimo, abu jie buvo gimę iš Nekalto Prasidėjimo. Nebūdingai krikščioniškajai ikonografijai, Šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas po dešiniąja Mergelės Marijos ranka. Ankstesniajame paveiksle suteikta daugiau reikšmės angelo Gabrieliaus gestui ranka, tarsi kviečiančiam prisijungti žiūrovą prie scenos. Veiksmas vyksta uolingame peizaže (iš to kilęs paveikslo pavadinimas). Scena apšviečiama iš viršutiniojo kairiojo paveikslo kampo. Dėl labai stataus šviesos kritimo kampo išryškėja tik artimiausiame plane esančios spalvos, kai tuo tarpu už veikėjų esantis peizažas yra beveik monochromatinis.

Ankstesnioji paveikslo versija laikoma puikiu Leonardo sfumato technikos pavyzdžiu. Anot legendos, Šv. Jono Krikštytojo ir Jėzaus susitikimas įvyko dykumoje. Kodėl Leonardas sceną patalpino į akmenuotą peizažą, neaišku. Gali būti, kad tai susiję su Leonardo knygutėje parašyta pastaba: „Aš piešiau su visa aistra, norėdamas pamatyti Gamtos sukurtas visas keistas ir įvairias formas. Ilgai klajodamas tarp tamsių uolų aš priėjau didelę olą ... Mane apėmė iškart du jausmai: baimė ir noras. Tamsios ir grėsmingos uolos baimė ir noras pamatyti, ar nėra joje paslėptas koks stebuklingas dalykas.[4]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Londono nacionalinės galerijos informacija
  2. Luvro informacija
  3. Simona Cremante. „Leonardo da Vinci“. Giunti Editore, 2005 - 639 p. 148 p.
  4. Simona Cremante. „Leonardo da Vinci“. Giunti Editore, 2005 - 639 p. 150 p.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]