Liberalusis feminizmas
| Feminizmas |
|---|
.svg) |
Liberalusis feminizmas kilo iš liberaliosios politinės filosofijos, individo laisvės, pilietinės visuomenės, piliečio teisių ir pareigų sampratos.
Liberaliosios feministės įrodinėja, kad moterys turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, turėti tas pačias galimybes kaip ir vyrai. Moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties, dėl to iš jų atimamos teisės ir galimybės, kuriomis naudojasi vyrai. Taigi moterys yra tarsi išstumiamos iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Liberaliųjų feminisčių teigimu, šios problemos sprendimas − valstybės reforma, spartinanti moterų integraciją į aktyvų visuomeninį gyvenimą. Viena iš moterų diskriminacijos priežasčių, pagal liberalaus feminizmo doktriną, − lyčių vaidmuo socializacijos procese. Įprastos šeimos modelis formuoja vyriškumo ir moteriškumo identitetą. Viena vertus, mergaitės ir moterys yra skatinamos būti kantriomis, suprantančiomis, jautriomis, pasyviomis, priklausomomis. Moterų vaidmenį charakterizuojantys bruožai pasireiškia ne tik šeimoje, tačiau taip pat darbo rinkoje − moterys dažniausiai dirba daugiau dailiajai lyčiai „tinkančius“ darbus. Kita vertus, berniukai ir vyrai yra skatinami būti savimi pasitikinčiais, nepriklausomais, drąsiais, atsakingais, o kartu ir agresyviais. Vyro vaidmenį visuomenėje charakterizuojantys bruožai pasireiškia tuo, kad vyras skatinamas siekti pripažinimo visuomenėje tam, kad galėtų aprūpinti savo šeimą materialiai bei garantuotų saugumą.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Liberalaus feminizmo ištakos siekia XVIII a. pabaigos − XIX a. pradžios − laisvės ir lygybės apogėjaus laikus. Laisvė buvo suprantama kaip nepriklausomybė nuo valstybės intervencijos, pirmiausiai, privačioje sferoje. Lygybės idealas reikalavo, kad kiekvienam žmogui būtų suteikta galimybė tobulėti visuomenėje tiek, kiek leidžia jo gabumai, nepriklausomai nuo varžančių įstatymų ar papročių. Svarbiausias valstybės uždavinys − garantuoti, kad kiekvienas asmuo (tiek vyras, tiek moteris) turėtų lygias galimybes plėtoti savo talentus. Taigi liberalios tradicijos įtakoje lygybė buvo suprantama kaip galimybių lygybė.
Kriminologijoje liberalaus feminizmo teorija buvo naudojama, norint paaiškinti santykį tarp galimybės, socializacijos ir nusikaltimo. R. Simon teigė, kad iki 1970 m. moterų nusikalstamumas buvo neaukšto lygio, nes moterų galimybės buvo suvaržytos. Kilus antrai feministinio judėjimo bangai 1960 m. iki 1970 m. susiformavo ir įsivyravo liberalios moters koncepcija, tuo pačiu atsirado daugiau galimybių moterims veikti kaip vyrams. Lygybės principas plačiai imtas taikyti darbo teisiniuose santykiuose, būtent dėl to moterims išaugo galimybės daryti su profesija susijusius nusikaltimus (pvz., turto išvaistymas), dar daugiau − moterų nusikalstamumas augo ir ne su profesija susijusioje srityje, pvz., vagystės, sukčiavimas. Sudėtingesnę liberalaus feminizmo teoriją pateikė J.Figuera-McDonough. Ji teigė, kad vyrą ir moterį sieja vienodi polinkiai. Lygių galimybių idėjos įgyvendinimas privedė prie vienodo abiejų lyčių nusikalstamo elgesio modelio. Liberaliosios feministės taip pat siekė paaiškinti nusikaltimą lyčių vaidmens visuomenėje aspektu. 1970 m. keletas liberaliųjų feminisčių akcentavo ypatingą santykį tarp lyčių vaidmens ir nusikaltimo − nusikaltimų rūšys yra susiję su skirtingais lūkesčiais iš vyrų ir moterų elgesio.
Kai kurių ideologijų teigimu, vyro ir moters vaidmenį visuomenėje charakterizuojantys bruožai, o ypač jų kokybinis įvertinimas, leidžia moteriškumo apraiškas laikyti žemesnėmis už vyriškas, o tai netgi suteikia teisę moteris pavadinti „antros rūšies“ asmenimis.
Žymiausi liberalaus feminizmo šalininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- XVIII amžius
- XIX amžius
- XX amžius