Le Piui en Veli

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Le Piui en Veli
pranc. Le Puy-en-Velay
   Blason ville fr PuyVelay (HauteLoire).svg   
FR-43-Le Puy32.JPG

Le Piui en Veli
45°02′39″N 3°53′09″E / 45.04417°N 3.88583°E / 45.04417; 3.88583 (Le Piui en Veli)Koordinatės: 45°02′39″N 3°53′09″E / 45.04417°N 3.88583°E / 45.04417; 3.88583 (Le Piui en Veli)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Prancūzijos vėliava Prancūzija
Regionas: Overnė Overnė
Kantonas: Piui en Veli
Apskritis: Piui en Veli
Departamentas: Aukštutinė Luara
Meras: Loranas Vokizas
Gyventojų (2008): 19 976
Plotas: 16,79 km²
Tankumas (2008): 1 190 žm./km²
Altitudė: 600-888 m
Pašto kodas: 43000
Tinklalapis: mairie-le-puy-en-velay.fr
Commons-logo.svg Vikiteka: Le Piui en VeliVikiteka

Le Piui en Veli (ok. Lo Puèi de Velai, pranc. Le Puy-en-Velay) – miestas Prancūzijos vidurio dalies pietuose, Overnės administraciniame regione, į pietryčius nuo Klermon Ferano; Aukštutinės Luaros departamento centras ir didžiausias miestas. 19 976 gyventojų (2008 m.).

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Le Piui en Veli įsikūręs Centriniame Masyve, Veli kalnų papėdėje, prie Borno upės, 3 km nuo Luaros aukštupio kairiojo kranto. Geležinkeliai ir plentai veda į Klermon Feraną, Sent Etjeną, plentas į Montelimarą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Antikos laikais gyventa keltiškos velavų genties. Nuo IV a. krikščionybės centras, kur, pasak krikščionių legendų, Limožo vyskupas ant kalno įrengė Dievo Motinos altorių; aplink jį vėliau pastatyta katedra. Viduramžiais viena svarbiausių Prancūzijoje piligrimų lankymosi vietų, nuo kurios prasidėjo kelias į Santjago de Kompostelą (Ispanija). Nuo X a. Le Piui en Veli buvo bažnytinė grafystė, kurią nuo XI a. siekė užvaldyti Gijenės kunigaikščiai. 1307 m. Le Piui en Veli pateko į Prancūzijos karaliaus valdžią. Vėliau miestas išliko religinių ir akademinių studijų centru, garsėjo oksitanų kalbos literatūriniais kursais. Per Prancūzijos religinius karus buvo katalikų tvirtovė, ilgai nepripažino dėl sosto tikėjimą pakeitusio Prancūzijos karaliaus Henriko IV valdžios.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Šv. Jono baptisterija, XI a.,
  • romaninės, bizantiškosios, maurų ir Karolingų renesanso architektūros bruožų Dievo Motinos katedra, XII a., kurioje saugoma statula „Juodoji Mergelė“ (XVII a.),
  • vienuolynas, XII a., XIX a. rekonstruotas, architektas A. Malė,
  • romaninės Šv. Mykolo Egiliečio (Saint–Michel de Aiguilhe) ir aštuonkampė Šv. Klaros koplyčios, abi XII a.
  • Ant kalvos – Dievo Motinos statula, apie 1860 m.
  • Šv. Martyno bažnyčia, XII a.XV a., į šiaurės vakarus nuo miesto.
Miesto panorama

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Tradicinė nėrinių gamyba, nuo XVII a.. Odos, trikotažo, siuvimo, maisto pramonė, automobilių kėbulų gamyba. „Crozatier“ muziejus (archeologija, menas, etnografija, mokslas ir technika, nėriniai ir kt.). Išplėtotas turizmas, miestas nuo viduramžių lankomas keliaujančių maldininkų. [1]

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1962 m. gyventojų skaičius skelbiamas oficialiai. [2] [3]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1793 m. ir 2006 m.
1793 m. 1800 m. 1806 m. 1821 m. 1831 m. 1836 m. 1841 m. 1846 m. 1851 m.
11 060 10 601 12 318 14 844 14 930 14 924 14 674 14 995 15 723
1856 m. 1861 m. 1866 m. 1872 m. 1876 m. 1881 m. 1886 m. 1891 m. 1896 m.
16 666 17 015 19 532 19 223 19 250 18 825 19 031 20 308 20 793
1901 m. 1906 m. 1911 m. 1921 m. 1926 m. 1931 m. 1936 m. 1946 m. 1954 m.
20 570 21 420 20 944 18 488 19 821 20 288 21 660 22 705 23 453
1962 m. 1968 m. 1975 m. 1982 m. 1990 m. 1999 m. 2006 m. - -
25 125 26 389 26 594 24 064 21 743 20 490 19 321 - -


Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]