Ladoga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ladoga
Šiaurinis Ladogos krantas
Šiaurinis Ladogos krantas
Plotas 17 891 km²
Kilmė ledyninė, tektoninė
Vidutinis gylis 51 m
Didžiausias gylis 230 m
Tūris 908 km³
Įteka Siasė, Svirė, Volchovas, Vuoksa
Išteka Neva
Commons-logo.svg Vikiteka: LadogaVikiteka

Ladoga (suom. Laatokka, rus. Ладожское озеро) – gėlavandenis ežeras šiaurės vakarų Rusijoje, Karelijoje ir Leningrado srityje, į rytus nuo Sankt Peterburgo. Ladogos ežeras yra didžiausias Europoje ir 14-as pagal dydį pasaulyje.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Ežero plotas 17 891 km² (su salomis). Turi 660 salas, kurių bendras plotas 435 km². Daugiausiai salų yra šiaurinėje dalyje, didžiausios salos - Riskalansaris, Mantsinsaris, Valaamo salos, Konevecas. Ežero ilgis 219 km, vidutinis plotis 83 km. Gylis siekia 230 m. Ladogos ežero dubuo tektoninės-ledyninės kilmės. Šiauriniai krantai daugiausia statūs uolingi, pakrantėse įsigraužę fiordai, o ežere yra šcherų; pietiniai krantai žemi, mažai raižyti.

Ežero baseinui priklauso ~3500 upių, ilgesnių nei 10 km. Įteka Volchovas, Siasė, Paša, Svirė, Vuoksa, išteka Nevos upė, tekanti per Sankt Peterburgą ir jungianti ežerą su Baltijos jūra. 85 % vandens ežeras gauna iš intakų, 13 % iš kritulių, 2 % iš požeminių vandenų.

Ladogoje būdingi stiprūs vietiniai vėjai, štormai. Užšąla gruodžio-vasario mėnesiais, atitirpsta kovą-balandį.

Ežeras laivuojamas, įeina į Volgos-Baltijos ir Baltijos-Baltosios jūros vandens sistemas. Palei pietinį krantą įrengtas aptekamasis kanalas. Aplink ežerą įsikūrę šie miestai: Šliselburgas, Naujoji Ladoga, Pitkjaranta, Sortavala, Lachdepochja, Priozerskas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senovėje ežeras buvo žinomas Nevo pavadinimu. IX-XII a. Ladogos ežeru ėjo vandens kelias „Iš variagų pas graikus“, jungęs šiaurinę Rusią su Skandinavija, Pabaltiju, Bizantija. II pasaulinio karo metais užšalusiu ežeru ėjo vadinamasis „Gyvybės kelias“, kuriuo buvo tiekiami produktai blokadoje esančiam Leningradui[1].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 245 psl.