Kruša

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kruša Argentinoje
Krušos ledėkai

Kruša – įvairaus pavidalo ledo gabalėliai (ledėkai), nepermatomi, kartais sluoksniuoti iš skaidraus ir matinio ledo. [1] Dažniausiai krušos ledėkų skersmuo yra nedidelis (2–5 mm), bet kartais krušos ledėkai gali būti kelių centimetrų skersmens.[2]

Stambių krušos ledėkų struktūra yra sluoksninė. Centre – matinis baltas branduolys, panašus į sniego kruopą. Branduolys aptrauktas skaidriu ledo sluoksniu, o virš jo pakaitomis eina neskaidrūs ir skaidrūs ledo sluoksneliai, nes ledėkas debesyje daug kartų aptirpsta ir vėl apauga nauju ledo sluoksniu. Ledėkų tankis gali būti įvairus, nuo 0,1 iki 0,9 g/cm³. [1]

Krušos susidarymas susijęs su galingu atmosferos konvekcijos vystymusi ir priklauso nuo atmosferos nepastovumo laipsnio, oro drėgnio ir konvektyviai nepastovių sluoksnių storio. Krušos debesų vystymasis ir krušos iškritimas pastebimas šiltose ir drėgnose oro masėse.[2] Krušos debesų viršutinė riba siekia 7–10 km aukštį, o konvekcinių srautų greitis – 15–35 m/s.[3]

Daugiausia (95 % atvejų) kruša susijusi su greitai slenkančiais, banguotais šaltaisiais atmosferos frontais. Retais atvejais krušos debesys susidaro okliuzijos frontuose, netoli ciklono centro.[1]

Dažniausiai kruša iškrenta nedidelėje teritorijoje, kuri siekia keletą kilometrų ilgį ir plotį (paprastai ne didesnėje kaip 40 km²), todėl šis reiškinys ne visada užregistruojamas meteorologijos stotyse. Nustatyta, kad kuo didesni krušos ledėkai, tuo mažesnėje teritorijoje jie krinta.[1][2] Dažniausiai kruša iškrenta žemyno viduje, vidutinėse platumose, rečiau šis reiškinys fiksuojamas tropinėje klimato juostoje.[4] Vienas iš labiausiai tikėtinų regionų, kuriuose gali iškristi kruša yra kalnuotas šiaurės Indijos regionas[5] Gana daug krušos atvejų yra užfiksuojama Kinijoje, centrinėje Europoje ir pietų Australijoje. Dažnai šie krituliai yra fiksuojami pietų ir vakarų Vokietijoje, šiaurės ir rytų Prancūzijoje, pietinėse bei rytinėse Beneliukso šalyse bei Pietryčių Europoje.[6] Tačiau palankiausios sąlygos susidaryti krušai yra Šiaurės Amerikoje. Sritis apimanti Kolorado, Nebraskos ir Vajomingo valstijas yra vadinama „krušos alėja“.[7]

Kruša – pavojingas reiškinys, padarantis daug žalos ir nuostolių. Didžiausią žalą kruša padaro automobiliams, orlaiviams, stoglangiams, gyvuliams ir dažniausiai ūkininkų pasėliams.[8] Metalinės stogų dangos yra gana atsparios krušai, tačiau šie krituliai gali padaryti kosmetinę žalą, įlenkiant ar pažeidžiant stogų dangą. Kruša yra labai pavojinga orlaiviams.[9] Kai krušos ledėkai viršija 0,5 colius (13 mm) lėktuvai gali rimtai sugesti per kelias sekundes.[10] Ledėkų kaupimasis ant pakilimo/nusileidimo tako gali būti pavojingas lėktuvui leidžiantis. Šie pavojingi ledėkai daug nuostolių gali padaryti ir žemės ūkiui. Stambūs krušos ledėkai gali pažeisti visus žemės ūkio augalus, suniokodami lapus, žiedus, žolinius stiebus ir pasėlius. Derlingumo sumažėjimo pagrindinės priežastys yra dvi: per pažeistus lapus patenka įvairių ligų pradai; kruša tiesiog suplėšo augalų lapus, taip sumažindama pasėlio fotosintetinį potencialą.[11]

Didžiausias žinomas krušos ledėkas iškrito Indianos valstijoje, JAV 1961 m. gegužės 6 d. Ledėko skersmuo siekė 10 colių (254 mm).[12]

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje per metus kruša krinta vidutiniškai 1–2 dienas.[1] Stipri kruša stebima nuo kovo iki spalio, dažniausiai gegužėsrugpjūčio mėnesiais. Dažniausiai kruša iškrenta po pusiaudienio, kada formuojasi intensyvi terminė konvekcija. Nakties valandomis šie krituliai iškrenta labai retai. Krušos iškritimo laikas yra labai nedidelis – nuo keleto minučių iki pusvalandžio.[2] Lietuvoje didžiausi krušos ledėkai iškrito 1995 m. liepos 10 d. Vištyčio miestelyje, Vilkaviškio rajone. Ledėkų skersmuo siekė 70–120 mm.[13]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Bukantis A. 2009. Atmosferos reiškinių stebėjimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Pečiūrienė J. A. Silnyj grad. 1988. Sbornik statej. Pagodaabrazujuščie procesy i opasnye javlenija pagody nad Litvoy i Kaliningradskoy oblastju. Leningrad, Gidrometeoizdam.
  3. Bukantis A. 1994. Lietuvos klimatas. Vilniaus universiteto leidykla.
  4. Hand W. H., Cappelluti G.. 2011. A global hail climatology using the UK Met Office convection diagnosis procedure (CDP) and model analyses. Meteorological Applications (Meteorological Applications. Wiley), 18 (4), 446.
  5. Oliver J. E. 2005. Encyclopedia of World Climatology. Springer. p. 401. ISBN 978-1-4020-3264-6.
  6. Počakal D., Večenaj Ž., Štalec J. 2009. Hail characteristics of different regions in continental part of Croatia based on influence of orography. Atmospheric Research, 93, (1–3), 516. doi: 10.1016/j.atmosres.2008.10.017.
  7. Munoz R. 2000. Fact Sheet on Hail. University Corporation for Atmospheric Research.
  8. Nolan J. 1994. Hail, hail, hail! The summertime hazard of eastern Colorado. Colorado Climate, 17, 7.
  9. Field P. R., Hand W. H., Cappelluti G. ir kiti. 2010. Hail Threat Standardisation. European Aviation Safety Agency. RP EASA.2008/5.
  10. Federal Aviation Administration. 2009. Hazards.
  11. Kaselis B. 2009. Meteorologinės sąlygos, nepalankios žemės ūkio kultūrų vystymuisi įvairiais metų sezonais. Konkursinis darbas. Ukmergė.
  12. National Climatic Data Center. 1961. Storm Data, 3, No. 5, p 40.
  13. Stichinių meteorologinių reiškinių žinynas. 2000. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos archyvas.


Commons-logo.svg Vikiteka: Kruša – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka