Kazimieras Paulauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kazimieras Paulauskas (1906 m. liepos 11 d. Grūšlaukio kaime, Darbėnų valsčius1998 m. spalio 4 d. Tauragėje) – Lietuvos mokytojas ir tautodailininkas, Tauragės garbės pilietis.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė žinomo tautodailininko Juozapo Paulausko šeimoje. Brolis Simonas buvo gabus grafikas, sesuo Stanislava – audėja. Kazimieras baigė klasikinę gimnaziją ir Kretingos pedagoginę mokyklą.

Nuo 1930 m. dirbo Kalnėnų pradinės mokyklos vedėju. Po metų mokytojavo Girdiškėje, vėliau įdarbintas Tauragės apskrities mokyklų inspekcijoje. Sukūrė šeimą. Nuo 1933 m. paskirtas Tauragės pradinės mokyklos Nr. 1 vedėju. K. Paulausko pastangų dėka mieste ant Jūros kranto pastatyta naujas mokyklos pastatas. Čia jis įkūrė 80-ties moksleivių mišrų chorą, kuris pelnė didelį pripažinimą Kaune ir kt. šalies vietose. Vienos berniukų choro pavyzdžiu tauragiškiams dainininkams buvo pasiūti koncertiniai jūreiviški rūbai. Pats mokytojas dainavo Tauragės vyrų chore, buvo išrinktas šio muzikinio kolektyvo pirmininku. Jis taip pat priklausė Jaunosios Lietuvos sąjungai, aktyviai bendradarbiavo spaudoje: „Naujojoje Romuvoje“, „Lietuvos mokykloje“, „Skautų aide“, „Mokykloje ir gyvenime“, „Žemaičių prietelyje“ ir kt.

1940 m. K. Paulauskas perkeltas į Gaurės pradinę mokyklą ir ten netrukus įkūrė chorą, kuris greitai išgarsėjo. Pokaryje paskirtas Tauragės apskrities švietimo skyriaus vedėju. Netrukus buvo apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas kalėti Tikšos lageryje Karelijoje. Po trejų metų paleistas ir grįžo į Lietuvą, ilgą laiką jam nebuvo leidžiama dirbti pedagoginio darbo. Vėliau įsidarbino Tauragės 2-ojoje, po to 1-ojoje vidurinėse mokyklose darbų mokytoju. Šiame mieste jis taip pat organizavo vaikų ir suaugusių chorus, dirigavo dainų šventėse.

Sekdamas savo tėvo pavyzdžiu, didelę dalį laisvalaikio skyrė medžio drožiniams. Iš viso sukūrė apie tūkstantį darbų – koplytstulpių, skulptūrėlių, koplytėlių. Naudojo ąžuolo ir liepos medieną, kai kuriuos darbus dažydavo. 1964 metais jis buvo priimtas į Lietuvos liaudies meistrų draugiją. 1996 m. Tauragėje surengė personalinę savo medžio drožinių parodą, vertingiausių darbų kolekciją padovanojo miesto „Santakos“ muziejui.

Žmona Petronėlė – pedagogė, sūnūs: Kazys – mokytojas ir rašytojas, Remigijus – mokytojas ir karikatūristas, Raimondas – inžinierius.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]