Kauno klinikinė ligoninė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:54°53′48″N 23°55′22″E / 54.89667°N 23.92278°E / 54.89667; 23.92278 Kauno klinikinė ligoninė (KKL) – seniausia veikianti gydymo įstaiga Lietuvoje. Įsikūrusi Kaune, Centro seniūnijoje, šalia Laisvės alėjos ir Nepriklausomybės aikštės.

Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ligoninės atidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė atidaryta 1908 m. lapkričio 29 d., minint Gailestingųjų seserų bendruomenės veiklos dešimtmetį. Tuometinio Kauno gubernatoriaus žmona Sofija Veriovkina, vadovavusi Raudonojo Kryžiaus draugijos Moterų komitetui bei globojusi Gailestingųjų seserų bendruomenę, pasistengė gauti iš vietinių draugijos skyrių lėšų ligoninės Kaune įkūrimui. Panaudojus dotaciją ir banko paskolą bei dalį pačios draugijos lėšų, už 90 tūkst. rublių ligoninei buvo nupirktas sklypas su statiniais tuometinio Nikolajaus prospekto (dab. Laisvės alėja) ir Soboro aikštės (Nepriklausomybės a.) kampe.

Naujose patalpose įsikūrė Gailestingųjų seserų bendruomenė ir jos ambulatorija, 30 lovų ligoninės stacionare veikė chirurginis, ginekologinis ir vidaus ligų skyriai, silpnaregių globos akių ligoninė ir vaistinė. Ligoninėje tuo metu jau buvo elektra ir vandentiekis. Čia dirbo žinomi, puikų išsilavinimą Europos ir Rusijos universitetuose įgiję bei nemenką patirtį turintys medikai. Pirmuoju ligoninės vadovu tapo ilgametis Gailestingųjų seserų bendruomenės gydytojas, medicinos daktaras Isakas Feingergas.

1910 m. bendroje palatoje besigydantis ligonis už vieną parą turėjo mokėti 1,2 rub., atskiroje palatoje - 2,5 rub. Iš 470 ligonių čia gydėsi 250 katalikų, 128 pravoslavai, 29 liuteronai ir po keletą kitų tikėjimų žmonių. Daugiausia medikų pagalbos prireikė valstiečiams, jų buvo gydyta 224, miestelėnų – 128, bajorų – 118. Gerokai daugiau medicinos pagalba būdavo teikiama moterims. Be to, ligoninės pastate kasdien, išskyrus sekmadienius, pacientus nemokamai konsultuodavo Raudonojo Kryžiaus draugijos etatiniai ir neetatiniai gydytojai.

Tarpukaris[taisyti | redaguoti kodą]

1918 m. atkūrus valstybingumą, į Lietuvą grįžo daug svetur patirties įgijusių lietuvių gydytojų, kurie įsteigė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugiją. Maždaug po metų Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kurioje tuo metu vokiečiai laikė rusų karo belaisvius, buvo perduota Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai.

Pasitraukdami vokiečiai ligoninės patalpas gerokai apiplėšė ir sugadino. Po to ligoninė buvo remontuojama. Čia veikė trys klinikiniai skyriai – Akušerijos ir ginekologijos, vadovaujamas profesoriaus Prano Mažylio, taip pat Akių ligų bei Ausų, nories ir gerklės ligų skyriai. Prie ligoninės atidaroma ir poliklinika. Vėliau ligoninė tapo tapo Lietuvos universiteto (nuo 1922 m. VDU) Medicinos fakulteto klinikine baze. 1921 m. atlikta 920 operacijų, poliklinika priėmė 14 629 ligonius.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos ligoninėje iki 1940 m. sovietinės okupacijos ligoniai buvo skirstomi pagal klases. Trečios klasės ligoniai gydėsi didesnėse palatose, kuriose buvo daugiau lovų, jie gaudavo prastesnį maistą. Antros ir pirmos klasės ligoniai už didesnį mokestį buvo gydomi geresnėmis sąlygomis, gulėdavo mažesnėse palatose, gaudavo papildomus priešpiečius.

Už atliktas operacijas ir gydymo procedūras skirtingų klasių ligoniai taip pat mokėdavo nevienodai. Gimdymas trečios klasės pacientei ligoninei tuo metu kainavo 30 litų, o antros ar pirmos klasės – apie 130 litų. Ligoninėje buvo nustatyta ir skirtinga šių klasių ligonių lankymo tvarka. Trečios klasės ligoniai lankytojų sulaukti galėdavo ne kasdien, o tik antradieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, nuo 14 iki 16 val., kitus ligonius artimieji galėdavo lankyti kasdien, bet taip pat nustatytomis valandomis.

1937 m. ligoninės patalpose pradėjo veikti Greitosios pagalbos centras. [1][2]

Sovietmetis[taisyti | redaguoti kodą]

Užėjus sovietų okupacijai, 1940 m. ligoninėje, kuri pervadinta Respublikine Raudonojo Kryžiaus Kauno ligonine, buvo 150 lovų, tačiau medikai dirbo sunkiomis sąlygomis – trūko medikamentų, tvarsčių, medicinos personalo.

1949 m. kovo 1 d. Kauno klinikinė ligoninė „Raudonasis Kryžius“ pavadinama Kauno I klinikine tarybine ligonine. Prie jos prijungiama vaikų poliklinika bei Kauno I tarybinė poliklinika. 1950 m. reorganizavus universitetą, ligoninė tapo Kauno medicinos instituto mokomąja ligonine. Raudonojo Kryžiaus vardas ligoninei sugrąžintas tik 1988 m. lapkritį, minint jos gyvavimo 80-metį. Nuo 1989 m. priklausė KMU.

Atgimimas[taisyti | redaguoti kodą]

1997 m. ligoninė tapo viešąja įstaiga. Ligoninėje esantis traumatologinis punktas aptarnauja didžiąją dalį Kauno ir apskrities įvairias traumas patyrusių pacientų. 2008 m. per parą traumatologiniame punkte buvo priimama nuo 150 iki 300 pacientų, per metus atlikt apie 500–550 endoprotezavimo operacijų, apie 3000 įvairių traumatologinių operacijų.

2010 m. balandžio 8 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė ir Kauno II-oji klinikinė ligoninė reorganizuotos sujungimo būdu, sujungiant jas į vieną juridinį asmenį – viešąją įstaigą Kauno klinikinę ligoninę.[3][4]

Vadovai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1908–1919 m. – Isakas Feinbergas
  • 1919–1920 m. – Jonas Brundza
  • 1920–1940 m. – Pranas Mažylis
  • 1940–1941 m. – Vincas Kanauka
  • 1941–1945 m. – Leonas Kęsgaila-Kenstavičius
  • 1945–1945 m. – Petras Jašinskas
  • 1945–1946 m. – Marijonas Dobinskas
  • 1946–1947 m. – Telesforas Šiurkus
  • 1947–1948 m. – Aleksandras Savickas
  • 1948–1949 m. – Aleksandras Čiumadzė
  • 1949–1956 m. – Stasys Stanionis
  • 1956–1957 m. – l. e. p. Izraelis Nageris
  • 1957–1979 m. – Stasys Stanionis
  • 1979–1988 m. – Petras Jokužis
  • 1989–1998 m. – Mykolas Biliūnas
  • 1998–2008 m. – Skirmantas Juozas Paukštys
  • 2008–2009 m. – l. e. p. Lolita Šileikienė [5]
  • nuo 2009 m. – Kęstutis Mazurkevičius

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kaunas: Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė (sud. Juozas Skirmantas Paukštys). - Kaunas: Arx Baltica, 2006. - 126 p.: iliustr. - ISBN 9955-638-50-8
  • Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija 1919-1944 m. (sud. Marija Gražina Stanionytė-Zujienė). - Kaunas: Naujasis lankas, 2010. - 544 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-03-608-1

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]