Kalėdaitis

Kalėdaitis, dar vadinamas plotkele, Dievo pyragu, Dievo duona – šventintas paplotėlis, kurio bendru valgymu pradedama Kūčių vakarienė.^[1] Įprastas Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje.

Trapieji kalėdaičiai iš tiesų yra duona. Juos stengiamasi kepti iš geriausių, aukščiausios rūšies miltų, kad suplakta tešla būtų tąsesnė, kepama neliptų prie keptuvės, o iškepti kalėdaičiai mažiau trupėtų ir lūžinėtų. Juose įspaudžiami vaizdai iš Šv. Rašto, susiję su Jėzaus gimimu. Kalėdaitis simbolizuoja šeimos bendrystę ir vienybę, nes duona kepama iš daugybės grūdų.

Kūčių vakare laužant kalėdaitį, pasižadama dalytis vieni su kitais Dievo malonėmis, meile, rūpesčiais, džiaugsmais, nešioti vieni kitų naštas. Kalėdaičių naudojimas primena seną tradiciją, kai bažnyčioje pamaldų metu pašventintą duoną tikintieji nešdavosi į savo namus ir padalindavo pamaldose nedalyvavusiems.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalėdaičiai buvo paplitę visoje Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Šiuos paplotėlius kepdavo dažniausiai vienuoliai ir siųsdavo daugiausia didikams bei vienuolynų geradariams.

Kalėdaičiais neprekiaujama įprastose prekyvietėse. Prieš kiekvienas Kalėdas jų galima įsigyti tik bažnyčiose. Dabar jie dažniausiai atvežami iš kaimyninės Lenkijos, turinčios jau išvystytą kalėdaičių kepimo indrustriją. Lietuvoje šiandien kalėdaičiai savo reikmėms dar kepami viename kitame vienuolyne ar provincijos bažnytėlėje. Į kalėdaičius kartais įkepami rūtų ar kitų žiedų lapeliai. Paplotėliai gali būti ne tik balti, bet ir šiek tiek spalvinti, į tešlą įmaišant maistinių dažų. Ant Kūčių stalo dedama lėkštelė su tiek paplotėlių, kiek bus žmonių prie stalo.

Varniuose įsikūrusiame Žemaičių vyskupystės muziejuje, artėjant Kalėdoms, vykdoma edukacinė programa, kuri vadinasi „Kalėdaičio gimimas“. Čia patiems galima išsikepti kalėdaitį.^[2]