Judikatas (valstybė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sardinijos judikatai.

Judikatas (it. giudicato, dgs. giudicati) – valstybė Sardinijoje. Joje buvo penki judikatai, egzistavę nuo maždaug 900 iki 1410 m., kai paskutinis judikatas atiteko Aragono karalystei. Judikatų valdovai buvo judikai (it. giudice).

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Valdovų pavadinimas judikas (it. giudice, dgs. giudici) kilęs iš lot. iudice 'teisėjas' (dgs.iudices). Valda judikatas lotyniškai vadinosi iudicatus 'teisėjo valda' (dgs. iudicati).

582 m. įkūrus Afrikos egzarchatą, Bizantijos provincijos valdytojai buvo tituluojami judex provinciae. Vėliau lotyniškas terminas pakito ir tapo lot. judike.
827 m. musulmonai užkariavo Siciliją, ir Bizantija buvo atkirsta nuo Tirėnų jūros. 864 m. popiežiaus Mikalojaus I laiške pirmą kartą paminėti „Sardinijos teisėjai“, jų autonomija aiškiai aprašyta popiežiaus Jono VIII laiške, kur jis teisėjus vadina principes 'princais'. Vietinę valdžią pradžioje vykdė kuratoriai (curatores), kurie kiekvienas valdė savo kuratoriją ir buvo pavaldūs vienam ar kitam teisėjui, kurie vykdė teisingumą ir vadovavo kariuomenei.

Judikatų istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Judikatai pradžioje buvo Bizantijos rajonai, kurie arabų ekspansijos Viduržemio jūros regione metu tapo savarankiškais. Valdytojus pradžioje rinkdavo Corona de Logu (parlamentas), bet anksčiau ar vėliau atsirado dinastijos, kas tamsiaisiais amžiais buvo būdinga visai Europai. Žinomi viduramžių judikatai:

XIII a. tris judikatus ėmė valdyti moterys: 1203 m. Galuros judikatą paveldėjo Elena, 1204 m. Kaljario judikatą – Benedeta (Benedetta), 1232 m. Logudoro judikatą – Adelasija. XIII a. gale trys judikatai prarado savarankiškumą: 1258 m. Kaljaris atiteko Pizos respublikai, 1259 m. Logudoras – galingoms genujiečių prekybininkų šeimoms (daugiausia Dorijoms), 1288 m. Galura – Pizos respublikai, nors Galuros priklausomybė Pizai buvo ginčijama iki XIV a. pradžios. XIV a. Pizos užkariautos teritorijos buvo užgrobtos Aragono. Genujiečiai, turėję valdų Sardinijoje, taip pat susidūrė su Aragono ekspansija.

Arborėjos judikatas, palyginus su kitais judikatais, išliko ilgiausiai, XIV a. jis labai išplėtė savo valdas, jos buvo didžiausios valdant Marianui IV Didžiajam (Marianus IV) ir Eleanorai. Arborėjos ekspansija kirtosi su Aragono, siekusios užvaldyti salos mineralinius išteklius ir valdyti jūrų maršrutus Viduržemio jūros vakaruose, ambicijomis. Karai tarp Arborėjos ir Aragonijos vyko daugiau kaip 100 metų. Per tą laiką Arborėjos valdytojai ėmė siekti suvienyti Sardiniją po savo valdžia ir sukurti nepriklausomą Sardinijos valstybę. Oficialiuose Arborėjos dokumentuose dažnai minima Republica Sardisca 'Sardinijos respublika'.

1409 m. Sanlurio mūšyje Arborėja pralaimėjo Aragonui, o 1410 m. prarado savo sostinę Oristaną. Kelis metus Arborėjos valdovai nesėkmingai bandė suorganizuoti sukilimą, todėl jie 1420 m. pardavė judikatą Aragono karūnai.