Kaljario judikatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sardinijos judikatai. Pietuose rausvai pažymėtas Kaljario judikatas.

Kaljario judikatas (it. Giudicato di Cagliari) – vienas iš keturių (pietinis) Sardinijos judikatų viduramžiais. Jo teritorija buvo pietinė ir pietrytinė Sardinija. Judikatą sudarė trylika kuratorijų. Į šiaurę ir į vakarus nuo Kaljario judikato buvo Arborėjos judikatas, šiaurėje – Logudoro ir Galuros judikatai. Laikais, kai saloje dėl įtakos varžėsi Pizos ir Genujos respublikos, Kaljario judikatas buvo Pizos stovykloje.

Kaljario judikatas apima didelę dalį Kampidano (Campidano) lygumos, iškasenomis turtingą Sulkio (Sulcis) regioną ir kalnuotą Ogliastrą.

Kaljaris istoriškai buvo vienas svarbiausių Sardinijos miestų, jis iki šiol yra didžiausias salos miestas.[1] Valdant vandalams ir bizantiečiams Kaljaris buvo provincijos sostinė. Vėliau, X a., Kaljario miestas tapo vienvardės valstybės (Kaljario judikato) sostine.

Savo istorijos pradžioje Kaljario judikatas aneksavo Agugliastros judikatą, kuris buvo rytinėje Sardinijos pakrantėje. Šis prijungimas labai padidino Kaljario judikato plotą.

Kaljario regionas dėl savo artumo su Sicilija ilgą laiko buvo placdarmas išsilaipinantiems užkariautojams arba paskutinis punktas besitraukiantiems. Anksčiau Kaljaris buvo svarbiausias vandalų miestas ir paskutinė saracėnų tvirtovė, kurioje jie ilgiausiai išsilaikė, kol XI a. pradžioje juos visiškai išstumė Pizos respublika. Piza pirmiausia užėmė Sulkio regioną pietryčiuose, paskui užėmė patį Kaljarį ir jį atstatė. Pizos respublika buvo labai suinteresuota Sardinija, kadangi tai buvo puiki bazė, iš kurios buvo lengva kontroliuoti prekybinius maršrutus tarp Italijos ir Šiaurės Afrikos.

Pirmasis istorikams žinomas judikas buvo Torkitorijus I (Torchitorio I). Jo gimimo vardas buvo Orzoccorre, o Torkitorijus buvo dinastinis vardas. Tuo metu Kaljario judikate valdžią pakaitomis turėdavo du klanai – Torchitorio de Ugunale ir Salusio de Lacon. Torchitorijus buvo judikas, kai pertvarkant katalikybę Grigaliaus reformomis Sardinijoje pasirodė katalikų vienuolių ordinai. Kaljaris, kaip ir kiti judikatai, pripažino popiežiaus ir Pizos vyresnumą. Torkitorijus globojo Monte Kasino (Monte Cassino) vienuolius, kurie vyko į salą su ekonominėmis, technologinėmis ir religinėmis reformomis. Po Torkitorijaus I į sostą 1089 m. įžengė jo sūnus Konstantinas I, turėjęs titulą rex et iudex Caralitanus 'Kaljario karalius ir teisėjas'.

Viena iš tų laikų judikų tradicijų buvo patvirtinti vieną iš pirmtako įsakų, dažniausiai žemės ar privilegijų dovanojimo įsaką. Konstantinas II globojo vienuolynus, įkurtus vienuolių iš šv. Viktoro abatijos Marselyje (Abbaye Saint-Victor de Marseille). Tačiau prasidėjo konfliktai tarp Provanso kilmės vienuolynų ir Pizos arkivyskupijos įtakos. Vėliau Kaljario judikas Konstantinas II, kartu su Toreso judiku Gonarijumi II (Gonario II) ir Galuros judiku Komita I (Comita I), prisiekė būsią ištikimi Pizos arkivyskupijai. Tai rodė, kad Kaljario judikatas orientavosi į naujai reformuojamą katalikybę, nors tuo metu jis buvo pusiau nepriklausomas.

Po Konstantino II valdė jo dukra su vyru Petru (Pjetro). Jai mirus Piza bandė ji pašalinti iš sosto ir pasiuntė Masos (Massa) markgrafą Obertą, kad šis užkariautų judikatą. Spėjama, kad Obertas pats tapo judiku, o jam mirus Pizos respublika judiku padarė jo sūnų Vilhelmą I.
Vilhelmo I valdymo metu (1188–1214) Kaljario judikatas nuolat kariavo su Arborėjos, Galuros ir Logudoro judikatais. Vilhelmo I paliepimu buvo suimtas ir įkalintas Arborėjos judikas Petras I (Pjetro), ir Vilhelmas I pastarojo vardu valdė Arborėjos judikatą. Jis bandė nukariauti Galuros judikatą, bet jį atrėmė Lambertas Viskontis (Lamberto Visconti). Giljomas I gerai sutarė su Pizos respublika, bet mirdamas paliko tik dukteris. Jo įpėdinė Benedeta (Benedetta) ištekėjo už Arborėjos judiko Barisono III (Barisó II d’Arborea), taip du judikatai susjungė. 1217 m. mirus Barisonui II jiedu vėl atsiskyrė. Kaljario judikatas lėtai iro, kol įvairios partijos kovojo dėl Benedetos. Pizos dominavimas sustiprėjo kaip niekada.

1256 m. judikas Jonas (Chiano) pabandė atsikratyti priklausomybės nuo Pizos, ir tapo Genujos respublikos sąjungininku, bet jį nužudė Pizos agentai. Po Jono sostą perėmė jo sūnus, bet 1258 m. Piza padalino Kaljario judikatą, ir šio istorija pasibaigė.

Taip pat skaityti[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Yra įrodymų, kad laikotarpiu, kai judikatas buvo nepriklausomas, Kaljario miestas kurį laiką buvo apleistas, kadangi jis buvo pernelyg pažeidžiamas maurų piratų antpuolių. Matyti, kad daug gyventojų paliko Kaljarį ir įkūrė naują miestą, vadintą Santa Igija (Santa Igia), netoli Santa Gilla pelkės į vakarus nuo Kaljario, toli nuo jūris kranto.