Janelionių vėjo malūnas
| Janelionių vėjo malūnas | |||
|---|---|---|---|
  Janelionių vėjo malūnas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Pakruojo rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Pašvitinio seniūnija | ||
| Plotas | 900 m² | ||
| Naudotas | nuo 1907 m. | ||
| Registro Nr. | u.k.12720 / S271 / IP2579 | ||
Janelionių vėjo malūnas – kepurinis akmeninis vėjo malūnas, stovintis Pakruojo rajone, Pašvitinio seniūnijoje, Janelionių kaime, šalia kelio 1609 Bariūnai–Bučiūnai–Pašvitinys–Linkuva , 5 km į rytus nuo Pašvitinio.
1993 m. objektas paskelbtas valstybės saugomu, regioninės reikšmės inžinerinio paveldo paminklu.[1]
Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Malūnas apskrito plano, nupjauto kūgio formos, sumūrytas iš lauko akmenų mūro. Malūnas buvo tinkuotas kalkiniu tinku, baltas. Plytų mūru įrėminti durų ir langų angokraščiai, iš plytų suformuotas liemens mūrinis karnizas, mūriniai sandrikai virš durų ir langų.
Malūno kepurė su sparnais į vėją buvo atgręžiama grąžulu. Grąžulą sudarė rąstas, nuleistas nuo kepurės galinės dalies žemyn pagal malûno sieną. Nuo grąžulo apačios aukštyn ėjo į šalis dvi stygos, prikabintos prie horizontalios sijos, esančios kepurės gale, tuo sudarydamos trikampį, kurio pagrindas buvo viršuje. Visą apgręžimo sistemą sudarė du tokie trikampiai. Antrojo trikampio pagrindą sudaranti sija ėjo per kepurės vidurį. Visa ši sistema įgalino grąžulo siją laikytis neprispaustai prie malūno sienos. Grąžulo galas buvo kabinamas prie oželio, o oželis – prie stulpelio. Du vyrai, sukdami oželio veleną, galėjo pasukti malūno kepurę į vėją.[2]
2012 m. duomenimis,[1] buvo likusios akmeninės malūno sienos, tarpaukštinių perdangų sijų lizdai sienose, sijų liekanos ir keletas įrangos fragmentų: statvolio ir jo apatinio guolio tvirtinimo liekanos, girnų ašies rėmas, statvolio apatinio krumpliaračio liekanos, malūno kepurės pasukimo mechanizmo liekanos.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Malūną 1907 m. pasistatė ūkininkas Dominykas Zuokas, garsėjęs sumanumu, teisingumu, taktiškumu. Mirė sulaukęs 86 metų. Tai jis buvo pasistatęs Janelioniuose medinį kepurinį malūną 1905 m. už pasiskolintus pingus. Vos po metų malūnas sudegė. Sklido kalbos, kad malūną padegė Gegiedžių malūno savininkas, pravarde Vodka.[2]
Iš tėvo mūro malūną paveldėjo jo sūnus Pranas Zuokas, malęs iki 1948 m. 1948-1949 m. malė vietinis gyventojas Povilas Adomaitis. Vėliau malūnas atiteko kolūkiui. 1950 m. buvo malama nebe vėjo, bet elektros pagalba. Nėra duomenų, kada malūne nustota malti. 1980 m. malūnas stovėjo jau nebenaudojamas, be didžiosios dalies technologinės įrangos. Janelionių vėjo malūno piešinyje 1982 m. (aut. D. Jonušytė) dar matyti šalia malūno stovėję sodybos pastatai. 1992 m. malūne kilo gaisras.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 „Objekto Nr. 12720 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ 2,0 2,1 Eligijus Juvencijus Morkūnas. Pašvitinio apylinkių malūnai XIX a.-XX a. pirmojoje pusėje
