Jürgen Habermas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jurgenas Habermasas

Jurgenas Habermasas (vok. Jürgen Habermas, g. 1929 m. birželio 18 d. Diuseldorfe) – vokiečių filosofas ir sociologas, neomarksistinės Frankfurto mokyklos atstovas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

J. Habermasas gimė viduriniosios klasės šeimoje. Nuo 1949 m. iki 1954 m. studijavo filosofiją, istoriją, psichologiją, vokiečių literatūrą ir ekonomiką Giotingene, Ciūriche ir Bonoje.

Svarbią įtaką Habermasui padarė jaunųjų hegelinkų, o ypač jaunojo Marxo veikalai bei G. Lukasco Istorija ir klasinė sąmonė. Tad nors ir priklausydamas pasiturinčiai viduriniajai klasei, Habermasas savo pažiūromis vis dėlto krypo į kairę. Būdamas dvidešimt vienerių metų jau ėmė spausdinti straipsnius filosofijos ir sociologijos temomis. 1955–1959 m. ėjo T. Adorno asistento pareigas Socialinių tyrimų institute. Perimdamas ir tęsdamas kritinės teorijos tradicijas, Habermasas kartu išliko intelektualiai nepriklausomas ir gana kritiškas Frankfurto mokyklos ir atskirų jos atstovų plėtojamos koncepcijos nenuoseklumui.

1957 m. Habermaso straipsnis Dėl filosofinės polemikos apie Marxą ir marksizmą radikaliai supriešino jį su Instituto lyderiu Maxu Horkheimeriu. Habermaso teiginiai apie tai, kad filosofijos autonomija turėtų būti pakeista praktine istorijos filosofija, kurios tikslas – pakeisti istorijos filosofijai kritinę ar praktinę veiklą, Horkheimerio požiūriu, buvo parankūs diktatūrai ir griovė paskutinius civilizacijos likučius. Netrukus Horkheimeris sudarė Habermasui nepalankias darbo sąlygas ir pastarasis buvo priverstas atsistatydinti.

1961 m. Marburge apgynė habilitaciją „Struktūrinis visuomenės kitimas“.

Nuo 1961 m. Habermasas dirbo filosofijos ir sociologijos profesoriumi Heidelbergo bei Frankfurto universitetuose su dešimties metų pertrūkiu (1971–1981), kai jis Štarnbergo Maxo Plancko institute vadovavo Šiuolaikinio mokslinio-techninio pasaulio gyvenimo sąlygų tyrimams. Habermasas – ypač produktyvus mokslininkas, parašęs daugybę straipsnių bei knygų socialinės filosofijos ir sociologijos temomis.

J. Habermasas daugiausia rėmėsi L. Vittgenšteino kalbos žaidimų teorija, Hėgelio moralės koncepcijos pagrindą sudarančiu „tarpusavio pripažinimo“ principu, H. Gadamerio hermeneutika.

Etika[taisyti | redaguoti kodą]

Habermasas savo darbuose išplėtojo Diskurso Etikos teoriją. Jo moralės teorijai didelę įtaką padarė I. Kanto moralės teorija. Tačiau kitaip negu I. Kantas, Habermasas atsisako monologiško požiūrio į moralę ir bando etiką iškelti į komunikaciją. Moralinis žiūros taškas įmanomas tik dalyvaujant realiame diskurse kartu su kitais, kuriems įtaką daro nagrinėjamas klausimas.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

Darbai originalo kalba

  • 1962. Strukturwandel der Öffentlichkeit. Darmstadt: Luchterhand. [English, 1989]
  • 1967. Zur Logik der Sozialwissenschaften. Philosophische Rundschau 14, Beiheft 5 (1966–67). Reprint: Zur Logik der Sozialwissenschaften. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1970
  • 1971a. Theorie und Praxis. Frankfurt am Main: Suhrkamp.
  • 1973e. Legitimationsprobleme im Spätkapitalismus. Frankfurt am Main: Suhrkamp.
  • 1981. Theorie des kommunikativen Handelns. Vol. 1: Handlungsrationalität und gesellschaftliche Rationalisierung. Vol. 2: Zur Kritik der funktionalistischen Vernunft. Frankfurt am Main: Suhrkamp.
  • 1988b. Nachmetaphysisches Denken. Frankfurt am Main: Suhrkamp.

Vertimai į lietuvių kalbą:

  • 2002. Modernybės filosofinis diskursas; vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Alma littera.


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Apie:

Tekstai Internete


Vikiteka