Ludwig Wittgenstein

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.
Liudvigas Vitgenšteinas

Liudvikas Vitgenšteinas (Beno Ričardso fotografija, Svonsis, Velsas 1947 m.)

Gimė 1889 m. balandžio 26 d.
Gimimo vieta Austrija-Vengrija, Viena
Mirė 1951 m. balandžio 29 d. (62 metai)
Mirties vieta Jungtinė Karalystė, Kembridžas
Veikla Filosofas, profesorius, Kembridžo universiteto dėstytojas
Žymiausi darbai Loginis filosofinis traktatas (Tractatus Logico-Philosophicus, 1921 m.), Filosofiniai tyrinėjimai (Philosophical Investigations, 1953 m.)

Liudvigas Vitgenšteinas (vok. Ludwig Josef Johann Wittgenstein; 1889 m. balandžio 26 d., Vienoje, Austrijoje-Vengrijoje – 1951 m. balandžio 29 d., Kembridže, Jungtinė Karalystėje) – austrų filosofas, Kembridžo universiteto filosofijos profesorius (1939–1947 m.).

Liudvigas Vitgenšteinas įkvėpė dvi amžiaus pagrindines filosofines kryptis – lingvistinę, arba kasdienės kalbos, filosofiją bei loginį pozityvizmą. Svarbiausi jo darbai yra Loginis filosofinis traktatas (1921 m.) ir jau po Vitgenšteino mirties išspausdinta knyga Filosofiniai tyrinėjimai (1953 m.), kurią profesionalūs filosofai įvertino kaip svarbiausią XX a. filosofinį veikalą.

Pagal šiuos kūrinius Vitgenšteino filosofija paprastai skirstomi į ankstyvąjį (Traktato) ir vėlyvąjį (Tyrinėjimų) periodą. Abu periodus jungia įsitikinimas, kad filosofinės problemos neatskiriamai susijusios su kalba, kuria jos formuluojamos, tiksliau su tos kalbos logika. Vitgenšteino supratimu, filosofinė problema – ne pasaulyje ir ne mūsų požiūryje į jį, bet kalboje ir požiūryje į ją. Traktate į kalbą žiūrima ne tik kaip į filosofinio tyrinėjimo priemonę, bet ir kaip į vienintelį tokio tyrinėjimo objektą. Kalba yra „pasaulio veidrodis“: mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad kalba savo esminiais bruožais, savo logine struktūra atspindi pasaulio struktūrą („Teiginys yra tikrovės atvaizdas“). Kad teiginys prasmingai atvaizduotų pasaulį, jo struktūra turi atitikti faktų, iš kurių sudarytas pasaulis, struktūrą: teiginio elementai – vardai – žymi, atitinka pasaulio elementus – objektus. Norint įsitikinti, ar teiginys turi prasmę, būtina suskaidyti jį į elementarias dalis, teiginius, kurie tiesiogiai atitinka pasaulio faktus ir žymi mūsų kalbos ribas, prasmės slenkstį. Jei teiginys yra prasmingas, tai jis yra arba teisingas, arba klaidingas; jei teiginiui negalima priskirti vienos iš šių dviejų charakteristikų, tokį teiginį Vitgenšteinas laiko beprasmiu. Filosofo supratimu, ideali būtų tokia kalba, kuri atvaizduotų faktus ir atskleistų loginius ryšius pačiu savo simbolių charakteriu. Deja, kasdienė, šnekamoji kalba labai tolima tokiam idealui ir dėl savo netobulumo – išraiškų neapibrėžtumo, jų daugiareikšmiškumo – yra daugelio filosofinių painiavų šaltinis. Vėliau Liudvigas atmetė daugelį Traktate aprašytų minčių. Požiūrį į filosofiją kaip į veiklą, o ne doktriną Vitgenšteinas išlaiko ir Filosofiniuose tyrinėjimuose, bet atsisako mėginimo sukurti tobulą kalbą ir laiko tokias pastangas iš esmės klaidingomis, atmeta sisteminį požiūrį į kalbą. Filosofo tikslu Liudvigas iškelia kalbos funkcionavimo įvairiose sferose ištyrimą ir aprašymą. Kalbos, kaip „pasaulio veidrodžio“ sąvoką pakeičia požiūris į kalbą, kaip į instrumentą, panaudojamą įvairiausiems tikslas. Į kalbos vartojimą jis ima žvelgti kaip į tam tikrą „kalbinį žaidimą“, kuriame teiginys laikomas ėjimu. Ankstyvasis Vitgenšteinas kasdienėje kalboje stengėsi įžvelgti užmaskuotą, realią loginę formą, struktūrą, beprasmybių priežastimi įvardindamas nutolimą nuo šio loginio kalbos karkaso. Tyrinėjimuose pripažįstama begalinė „kalbinių žaidimų“ įvairovė, filosofo uždavinys nebėra ieškoti kažko esmingo ir užslėpto kasdienės kalbos išraiškose. Tiek Traktate, tiek Tyrinėjimuose Liudvigas laikosi požiūrio, kad filosofija yra veikla, o ne doktrina ir išlaiko savitą literatūrinį stilių, dažnai apibūdinamą kaip poetinį. T. Eagleton’as pavadino Vitgenšteiną „poetų ir kompozitorių, dramaturgų ir romanistų“ filosofu.

Asmenybė[taisyti | redaguoti kodą]

Nors gimė vienoje turtingiausių Austrijos-Vengrijos šeimų Vienoje, jis atsisakė didžiulio paveldo, kurį paliko šeima ir dirbo mokytoju, sodininku, vienu metu netgi buvo priverstas parduoti savo baldus, kad galėtų padengti išlaidas. Bertranas Raselas (Bertrand Russell) Liudvigą apibūdina kaip “tobulą genijaus pavyzdį – aistringą, įžvalgų, gilų ir valdingą”. Vitgenšteiną pažinojusieji teigė, kad tai buvo kenčiantis ir despotiškas žmogus. Ričardas Rortis (Richard Rorty) rašo, kad pasibjaurėjimą pačiu savimi jis išliedavo ant kiekvieno pasitaikiusio žmogaus.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vitgenšteinų šeima[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal šeimos medį, kuris buvo sudarytas po Antrojo pasaulinio karo, Vitgenšteino tėvo prosenelis buvo Mozė Mejeris (Moses Meier), žydas, gyvenęs su žmona Brendel’e Simon, Vitgenšteinų kunigaikštystėje, Vestfalijoje. 1808 m. liepą išėjo Napoleono įsakas, kad žydų tautybės žmonės privalo pasirinkti naują paveldimą pavardę. Tuo būdu, Mejerio sūnus, taip pat Mozė, pasirinko savo darbdavių Vitgenšteinų pavardę ir tapo Moze Mejeriu Vitgenšteinu. Jo sūnus, Hermanas Kristianas Vitgenšteinas (tokį antrąjį vardą pasirinko norėdamas atitolti nuo žydiškos kilmės), vedė Fan’ę Figdor (Fanny Figdor), taip pat žydę, kuri atsivertė į protestantizmą prieš pat santuoką. Pora pradėjo sėkmingą verslą pardavinėdami vilną Leipcige, toli nuo savo tėvynės. Jie susilaukė 11 palikuonių, tarpe jų Liudvigo Vitgenšteino tėvo, Karlo, kuris XIX a. pabaigoje tapo vienu turtingiausiu vyrų Austrijos-Vengrijos imperijoje, dėka sėkmingo geležies ir plieno verslo. 1898 m. Karlas Vitgenšteinas visas savo investicijas pervedė į užsienį, tuo būdu apsaugodamas savo šeimą nuo nevaldomos infliacijos, kuri prasidėjo Austrijoje po Pirmojo pasaulinio karo.

Vaikystė[taisyti | redaguoti kodą]

Karlas su žmona Leopoldina Kalmus (žydė iš tėvo pusės) susilaukė Liudvigo. Šeimoje iš viso gimė 9 vaikai. Keturios mergaitės: Hermina, Margareta (kurią tyrė Zigmundas Froidas XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje), Helena; ketvirtoji duktė mirė kūdikystėje; ir penki berniukai: Johanas, Kurtas, Rudolfas ir Paulius, kuris tapo pianistu nepaisant to, kad per karą neteko dešinės rankos. Liudvigas buvo jauniausias šeimoje.

Vaikai pakrikštyti katalikais ir užaugo nepaprastai intensyvioje aplinkoje. Vitgenšteinai tapo Vienos kultūrinio gyvenimo ašimi, o Karlas buvo svarbiausias menų mecenatas, užsisakantis Augusto Rodino darbus ir finansuojantis miesto parodų salę bei meno galeriją. Gustavas Klimtas nutapė Liudvigo seserį jos vestuvių proga, o Johanas Brahmsas ir Gustavas Mahleris pastoviai koncertuodavo jų namuose, specialiuose muzikos kambariuose.

Brolių savižudybės[taisyti | redaguoti kodą]

Karlas Vitgenšteinas siekė savo sūnus paversti pramonės magnatais. Jis neleido vaikų į mokyklą (kad šie neįgytų blogų įpročių), bet lavino namuose, ruošdamas dirbti savo verslo imperijoje. Tačiau trys iš jų nusižudė, Paulius tapo pianistu, o Liudvigas filosofu, prieš tai trumpą laikotarpį dirbęs inžinieriumi. Karlas buvo griežtas perfekcionistas, kuriam trūko empatiškumo. Šeima tokį jo charakterį sunkiai išgyveno.

Antonis Gotliebas (Anthony Gottlieb) pasakoja istoriją apie Paulių, kuris kartą praktikavosi groti vienu iš septynių šeimos rojalių. Tuomet jis sušuko tėvui kitame kambaryje: “Negaliu groti, kai tu esi namuose, nes jaučiu kaip tavo skepticizmas mano atžvilgiu sunkiasi pro duris!”.

Švedų psichiatro Kristoferio Gilbergo (Christopher Gillberg) teigimu, Paului pasireiškė lengvos autizmo formos simptomai; vokiečių psichiatras Sulas Vulfas (Sula Wolff) daro prielaidą, kad jis kentė nuo šizoidinio asmenybės sutrikimo. Vyriausiasis iš brolių, Johanas, taip pat turėjo autizmo simptomų. Jis buvo pripažintas muzikos genijumi ir manoma, kad buvo homoseksualus. Mirė mįslingomis aplinkybėmis 1902 m. gegužę, kuomet pabėgo į Ameriką ir dingo plaukdamas Česapyko įlankoje. Spėjama, kad tai buvo savižudybė.

Lygiai po metų, būdamas 22 ir studijuodamas chemiją Berlyne, Rudolfas viename bare susimaišė mirtiną kokteilį iš pieno ir kalio cianido ir mirė agonijoje. Jis paliko keletą savižudybės raštelių, viename jų, kurį skyrė tėvams, Rudolfas rašė, kad sielvartauja dėl draugo mirties; kitame minėjo savo „iškrypusį polinkį“. Yra žinoma, kad šiuo laiko jis buvo kreipęsis į Mokslinį humanitarinį komitetą, organizaciją, kuri kovojo prieš Vokietijos Baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, draudusį homoseksualinius intymius santykius (1871–1994 m.). Po šių įvykių, jo tėvas Karlas uždraudė šeimoje minėti sūnaus vardą. Kurtas nusišovė 1918 m. spalio 27 d., Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kuomet Austrijos karinės pajėgos, kurioms jis vadovavo, atsisakė vykdyti jo nurodymus ir masiškai pasitraukė. Gotliebas rašo, kad Hermina apie Kurtą yra pasakiusi, esą šis savyje nešiojasi „pasišlykštėjimo gyvenimu bakteriją“.

Paulius ir Liudvigas taip pat svarstė apie savižudybę. Vitgenšteinas yra pasakęs draugui, Deividui Pinsentui, kad 1912 m. sausį, kuomet B. Raselas įvertino jo filosofiją ir padrąsino dirbti toliau, baigėsi devynerius metus trukęs vienišumas ir mirties troškimas.

1903–1906: Vidurinė mokykla Lince[taisyti | redaguoti kodą]

Mokyklos metai[taisyti | redaguoti kodą]

Po Johano ir Rudolfo savižudybių Karlas nusileido ir sutiko Paulių bei Liudvigą leisti į mokyklą. Aleksandras Vo (Alexander Waugh) teigia, kad Liudvigui tuo metu jau buvo per vėlu įstoti į mokslinę Vyner Noištato (Wiener Neustadt) gimnaziją; jis neišlaikė stojamųjų gimnazijos egzaminų ir tik pasimokius papildomai jam pavyko įstoti į Aukštąją Berlyno Technikos mokyklą Lince (Linz) – vokiško nacionalizmo tvirtovę, kurioje mokėsi 300 mokinių. Šis trejus metus trukęs laikotarpis prasidėjo 1903, kai Liudvigui buvo 13 metų. Jaunasis filosofas apsigyveno vieno iš mokyklos mokytojų namuose.

Istorikė Brigita Haman (Brigitte Hamann) rašo, jog Liudvigas išsiskyrė iš klasės berniukų ir dėl to buvo mušamas. Jis kalbėjo labai taisyklinga vokiečių kalba, tačiau mikčiojo, rengėsi elegantiškai, buvo jautrus ir užsidaręs savyje.

Pasak Vo, Vitgenšteinas mokykloje buvo nepritapėlis, reikalaudavo kitų mokinių gerbti jį ir kreiptis Jūs (formal German „Sie“), dažnai praleisdavo pamokas, patirdavo kitų berniukų patyčias. Mokyklos baigimo pažymėjime tik vienas dalykas – religijos pamoka – buvo įvertintas aukščiausiu balu; kiti pažymiai buvo blogesni. Jis turėjo tam tikrų sunkumų rašyme ir dėl to prastai išlaikė vokiečių kalbos egzaminą. 1931 me. Vitgenšteinas rašė: „Mano prasta rašyba vaikystėje, kuri persekiojo mane iki pat aštuoniolikos ar devyniolikos metų, yra susijusi su kitomis studijų metų nesėkmėmis“.

Praradęs tikėjimą[taisyti | redaguoti kodą]

Kai Liudvigas mokėsi vidurinėje mokykloje, jis nusprendė, kad prarado tikėjimą Dievu, nenori turėti nieko bendra su juo ir kad tiesos, priimtinos visiems krikščionims, jam yra svetimos. Nepaisant to, Liudvikas vis tiek tvirtai tikėjo išpažinties svarba, kurią jis atliko kelis kartus per savo gyvenimą. Jis prisipažino savo draugams ir šeimai melavęs, sakęs bei daręs tai, kas prieštaravo jam pačiam. Savo dienoraščiuose mąstytojas rašė apie reikšmingiausią išpažintį savo vyresniajai sesei Herminai, kurią atliko dar besimokydamas vidurinėje mokykloje; Rėjus Monkas (Ray Monk) rašė, kad išpažintis galėjo būti apie jo tikėjimo praradimą. Jis apie tai diskutavo ir su kita savo seserimi Margarita (Gretl), kuri paskatino jį perskaityti Artūro Šopenhauerio (Arthur Schopenhauer) knygą „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ (The World as Will and Representation). Šopenhauerio idealizmas yra Imanuelio Kanto (Immanuel Kant) idealizmo versija: pojūčių pasaulis yra tik regimybė, o etinė valia – vienintelė realybė. Tai požiūris, kuriuo vadovavosi Vitgenšteinas prieš atvykdamas į Kembridžą ir prieš pradėdamas domėtis Gotlobu Frege (Gottlob Frege) bei logika. Monkas teigia, kad Liudvigas prie šių teiginių grįžo Traktate, kuriame jo nuomonė apie idealizmą ir realizmą nesutapo.

Oto Veiningerio įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Kai Liudvigas Vitgenšteinas mokėsi pirmoje vidurinės mokyklos klasėje, filosofas Otas Veiningeris (Otto Weininger) Vienoje nuomavosi kambarį name, kuriame mirė Liudvikas van Bethovenas. 1903 m. spalio 3 d. Veiningeris ten nusišovė. Jo knyga Lytis ir charakteris prieš kelis mėnesius buvo susilaukusi daug neigiamų įvertinimų, tačiau ji buvo puikiai įvertinta Augusto Strindbergo (August Strindberg); toks jo knygos pripažinimas ir savižudybė pavertė Veiningerį kultine figūra, kuria Vitgenšteinas pradėjo žavėtis. Monkas teigia, kad Vitgenšteinas gėdijosi to, kad jis taip pat nenusižudė, mat suprato Veiningerio savižudybę kaip etinę mirtį pūvančiame pasaulyje – pasaulyje, kuris, pasak Veiningerio, susidėjo iš paviršutiniškos anarchijos ir materialistines istorijos interpretacijos, kuriame nėra puikių filosofų ar artistų ir kur genijus yra pamišimo būsena. Vitgenšteinas visiems rekomendavo perskaityti Oto Veiningerio knygą.

1906–1913: Studijos[taisyti | redaguoti kodą]

Inžinerijos studijos Berlyne ir Mančesteryje[taisyti | redaguoti kodą]

Studijuoti mechaninę inžineriją Vitgenšteinas pradėjo 1906 m. spalio 23 d. Berlyno Technikos Universitete (Technische Hochschule Berlin). Tuo metu jis buvo įsikūręs pas profesoriaus dr. Džouls (Jolles) šeimą. Po trijų studijų semestrų, 1908 m. gegužės 5 d. už didelį susidomėjimą ir plėtojamąją veiklą aeronautikos srityje buvo apdovanotas diplomu. Į Mančesterio Viktorijos universitetą. Vitgenšteinas atvyko 1908 m. pavasarį. Jis siekė įgyti daktaro laipsnį, turėjo daug su aeronautika susijusių planų: norėjo suprojektuoti ir sukonstruoti nuosavą lėktuvą. Dėl to vykdė aitvarų judėjimo aukštesniosiose atmosferose tyrinėjimus, eksperimentuodamas netoli Glossopo. Tuo metu jis gyveno netoliese, smuklėje Chunal Road kaimelyje, Derbišyro grafystėje. Smuklėje jis buvo vienas iš dviejų svečių. Vitgenšteinas taip pat turėjo propelerio su mažais reaktyviniais varikliais ant menčių galų dizaino projektą, kurį jis užpatentavo 1908 m. ir 1911 m. rudenį už jį gavo stipendiją iš universiteto. Vitgenšteinas gyveno the Grouse Inn smuklėje 1908 metais, kol vykdė savo tyrimus šalia Glossop.

Šiuo laikotarpiu jis susidomėjo matematika, ypač po to, kai perskaitė Bertrano Raselo (Bertrand Russell) Matematikos principus (The Principles of Mathematics) ir Gotlobo Fregės (Gottlob Frege) Pagrindinius aritmetikos dėsnius (Grundgeset der Arithmetik). Vitgenšteino sesuo Hermina sakė, jog jis dėl to tapo apsėstas matematikos, nors ir taip jau buvo bepradedąs prarasti susidomėjimą aeronautika. Vietoj to Vitgenšteinas nusprendė studijuoti filosofiją. Tuo metu jis save apibūdino kaip esantį „nenusakomoje konstantoje, beveik patalogiškoje agitacijos būklėje“. 1911 m. vasarą Vitgenšteinas nusprendė aplankyti Fregę Jėnos universitete, jį supažindinti su savo parašytu filosofijos veikalu ir paklausti jo nuomonės. Veikalas neišliko. Greičiausiai todėl, kad Fregė Vitgenšteiną smarkiai sukritikavo. Vitgenšteinas rašė: „Fregė buvo mažas, tvarkingas žmogutis su smaila barzdele, kuri šokčiodavo jam šnekant. Jis visiškai sumalė mane į miltus ir aš jaučiausi labai nusivylęs. Bet vėliau jis man pasakė: „Tu privalai sugrįžti“, todėl aš pralinksmėjau. Vėliau mes dar porą kartų diskutavome. Fregė visada šnekėdavo tik apie matematiką ir logiką. Jei aš nukreipdavau temą, jis pasakydavo ką nors mandagaus ir vėl sugrįždavo prie logikos ir matematikos temų.“

Studijos Kembridže ir Moralės mokslų klubas[taisyti | redaguoti kodą]

Vitgenšteinas norėjo studijuoti su Frege, bet šis jam patarė studijuoti Kembridžo universitete pas B. Raselą. Taigi 1911 m. lapkričio 18 d. į Trinity koledžą Vitgenšteinas atvyko nepranešęs. Tuo metu Raselas pietavo su C. K. Ogdenu (C.K.Ogden), kai, pasak Raselo: „…pasirodė nepažįstamas vokietis, kuris menkai šnekėjo angliškai, bet nesutiko kalbėtis vokiškai. Pasirodo, tai buvo žmogus, mokęsis inžinerijos Charlottenburge, bet studijų metu aistringai susidomėjęs matematine filosofija ir atvykęs į Kembridžą išgirsti manęs.“ Vitgenšteinas greitai ėmė ne tik lankyti Raselo paskaitas, bet joms ir daryti įtaką. Išskyrus C.D. Brodą (C.D. Broad), E. H. Nevilį (E.H.Neville), studentai labai pasyviai lankydavo Raselo paskaitas, todėl ir H.T.J. Nortonas (H.T.J. Norton) iš pradžių buvo patenkintas, kai pasirodė Vitgenšteinas, nors pasitenkinimas bėgant laikui mažėjo. Vitgenšteinas Nortoną po paskaitų nusekdavo iki jo kabineto ir šnekėdavosi su juo apie filosofiją iki vakarienės meto. Raselas vis labiau irzo; savo mylimajai Otolinei Morel (Ottoline Morrel) jis rašė: „Mano vokietis draugas, atrodo, man bus tikra kančia.“ Vėliau Raselas pakeitė savo nuomonę ir netgi leidosi įtakojamas Vitengešteino. 1911 m. lapkritį jis rašė, jog iš pradžių galvojęs, jog Vitgenšteinas pamišęs, bet greitai nusprendęs, jog jis yra genijus: „Dėl tai kurių jo ankstesniųjų pastebėjimų buvo sunku apie jį spręsti. Jis, pavyzdžiui, vieną kartą pareiškė, jog visi egzistenciniai aiškinimai yra beprasmiai. Tai nutiko auditorijoje ir aš jį pasikviečiau pas save apsvarstyti šio teiginio: „Čia, šitame kambaryje šiuo metu nėra begemoto“ Kai jis nesutiko patikėti, aš pasižiūrėjau po kiekvienu stalu ir neradau nei vieno, bet jo neįtikinau.“ Praėjus trims mėnesiams po Vitengešteino atvykimo į Kembridžą Raselas sakė Moreliui: „Aš jį myliu ir jaučiu, jog jis galėtų išspręsti problemas, kurias išspręsti aš jau per senas… Jis yra jaunuolis, kurio tikimasi.“ Padėties apsikeitimas tarp Raselo ir Vitgenšteinas priėjo iki to, jog Raselas, 1916 m. Vitgenšteinas sukritikavus jo darbą, rašė: „Jo kritika, nors nemanau, jog jis suvokė tuo metu, bet buvo svarbiausias įvykis mano gyvenime ir paveikė viską, ką aš esu nuveikęs anksčiau. Aš žinojau, jog jis buvo teisus ir žinojau, kad daugiau nebegalėsiu nieko rimto nuveikti filosofijoje.“

1912 m. Liudvigas Vitgenšteinas įstojo į Kembridžo etikos mokslų klubą, įtakingą dėstytojų ir studentų filosofinių diskusijų grupę. Tų pat metų lapkričio 29 d. jis pristatė savo pirmąjį straipsnį – keturių minučių trukmės kalbą, apibrėžiančią filosofiją kaip „visus primityvius teiginius, kurie laikomi tiesa, nesant įrodymų ar įvairių tyrimų“. Šiuo požiūriu Vitgenšteinas pradėjo dominuoti visuomenėje, bei ypatinguose susitikimuose, skirtuose neeiliniams žmonėms. Dėstytojai juose nesilankydavo, tačiau visi žinojo, kad susitikimus organizuoja Vitgenšteinas. Tačiau ir jis turėjo galiausiai nustoti lankytis, kadangi 1930 m. pasirodė pranešimas, kad jis niekam nesuteikdavo galimybės pasisakyti. Filosofijos klubas tapo legendinis dėl 1946 m. spalio 25 d. įvykusio susitikimo Ričardo Breifveito (Richard Bratheweit) kambariuose, kur Vienos filosofas Karlas Poperis, kaip svečias buvo pakviestas sakyti kalbos. Poperio straipsnis vadinosi „Ar egzistuoja filosofinės problemos?“. Jame K. Poperis atskleidė savo negatyvų požiūrį į Vitgenšteiną, tvirtindamas, kad problemos filosofijoje yra tikros, o ne tik kalbinės mįslės. Nėra pakankamai detalios informacijos apie tai, kas įvyko vėliau, žinoma tik tiek, kad Vitgenšteinas įsiuto ir pradėjo grasinti karštu žarstekliu Poperiui bei reikalavo pateikti etikos taisyklės pavyzdį. Poperis pasiūlė vieną – „Negąsdinti atvykusiųjų su žarstekliais“ – tada Raselas liepė Vitgenšteinui nuleisti žarsteklį ir padėti į vietą. Tai buvo vienintelis kartas, kai trys garsiausi pasaulio filosofai buvo viename kambaryje. Buvo pranešta, kad susitikimas „neįprastai įkaito ir ginčų išvengti nepavyko“.

Džonas Meinardas Keinesis (J.M.Keynes) pakvietė Vitgenšteiną prisijungti prie Kembridžo Apaštalų, 1820 m. įsikūrusios elitinės slaptos bendruomenės, į kurią Raselas su Mūru įstojo dar būdami studentai. Bet Vitgenšteinui ten nepatiko ir jis lankėsi itin retai. Raselas nerimavo, kad Vitgenšteinas su savo literatūriniu protu, nesupras grupės humoro ar fakto, kad grupės nariai buvo įsimylėję vienas kitą. Lytonas Strachis (Lytton Strachey) 1912 m. gegužės 17 dieną pranešė Keinesui apie Apaštalų susitikimą, kuriame bus pristatytas Vitgenšteinas, vadindamas jį „Herr Sinckel-Winckel“.

1913–1920: Pirmasis pasaulinis karas ir Traktatas[taisyti | redaguoti kodą]

Karlas Vitgenšteinas mirė 1913 m. sausio 20 d. Gavęs palikimą, Liudvigas tapo vienu iš turtingiausių žmonių Europoje. Dalį palikimo jis anonimiškai paaukojo austrų rašytojams bei aktoriams. Kiek vėliau, Vitgenšteinas pajuto, kad akademikų apsuptyje jis negali rasti atsakymų į svarbiausius jam klausimus, todėl 1913 m. pasitraukė į Skjoldeno kaimelį Norvegijoje, kur išsinuomavo dalį namo žiemai. Vėliau jis suvokė, kad tai buvo vienas iš produktyviausių laikotarpių jo gyvenime, kurio metu jis parašė Logiką (Logik) – garsiojo traktato pirmtaką.

Liudvigui primygtinai reikalaujant, Džordžas Mūras aplankė jį Norvegijoje 1914 m. Mūras užrašinėdavo Liudvigo mintis, šiam baisiai nirštant, jei tik jis padarydavo bent menkiausią klaidą. Grįžęs į Kembridžą, Mūras paprašė universiteto apsvarstyti Logikos, kaip tinkamo bakalauro laipsniui įgyti veikalo, priėmimą, tačiau šie atsisakė argumentuodami tuo, kad šis veikalas buvo netinkamas savo forma: neturėjo įvado bei komentarų. Vitgenšteinas įtūžo tai sužinojęs, nusiuntė Mūrui grėsmingą laišką ir nutraukė su juo ryšius.

Karinė tarnyba[taisyti | redaguoti kodą]

1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, Liudvigas patyrė gilų sukrėtimą. Jis tapo savanoriu Austrijos – Vengrijos kariuomenėje, iš pradžių tarnavo laivyne, vėliau dirbo artilerijos dirbtuvėse. 1916 m. kovą jis buvo išsiųstas į frontą. Už veiksmus prieš Britanijos kariuomenę, Vitgenšteinas buvo apdovanotas ordinu už nuopelnus ir sulaukė daugybės pagyrų už drąsą, stiprybę bei didvyriškumą. 1918 m. gegužę jis tapo leitenantu. Už savo indėlį Austrijos kariniuose veiksmuose 1918 m. jis netgi pretendavo į aukščiausią garbės apdovanojimą Austrijos kariuomenėje, tačiau jo negavo. Viso karo metu jis vedė užrašus, kuriuose reguliariai užrašinėdavo filosofinius apmąstymus. Jie buvo labai svarbūs traktato užbaigimui.

Traktato užbaigimas[taisyti | redaguoti kodą]

1918 m. vasarą Vitgenšteinas grįžo į savo šeimos vasarnamį Vienoje. Rugpjūčio mėnesį Traktatas buvo užbaigtas ir pateiktas leidėjams. Artimiausiu laikotarpiu Liudvigas patyrė daugybę skaudžių įvykių. Rugpjūčio 13 d. mirė jo dėdė. Spalio 25 d. jis sužinojo, kad leidėjai nusprendė nespausdinti jo veikalo, o 27 d. nusižudė brolis. Kiek vėliau, jis vėl buvo nusiųstas atgal į frontą, lapkričio 3 d. suimtas ir 9 mėnesius praleido kalėjime. 1919 m. rugpjūtį jis grįžo pas šeimą į Vieną. Liudvigas nusprendė padaryti du darbus: įstoti į mokytojų rengimo kolegiją ir tapti pradinių klasių mokytoju bei atsisakyti savo turto. 1914 m. jo paveldėtas turtas teikė jam 300 000 kronų pajamų per metus, o 1919 m. dėka investicijų Olandijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo vertas dar daugiau. Jis išdalino savo turtą broliams ir seserims.

1920–1928: Mokytojavimas, Traktatas, Haus Wittgenstein[taisyti | redaguoti kodą]

Mokytojo darbas Austrijoje[taisyti | redaguoti kodą]

1919 m. rugsėjo mėnesį, jis įstojo į mokytojų kolegiją Kundmanngase, Vienoje. Šeima žvelgė į tai skeptiškai, tačiau nusprendė nesikišti.

Jis iš šeimos namų persikraustė į trečiąjį Untere Viaduktgasse gatvės rajoną ir per šį laikotarpį, pasak Viljamo Vareno Bertlio (William Warren Bertley), filosofijos profesoriaus iš Stanfordo, Vitgenšteinas buvo susidomėjęs atsitiktiniais susitikimais su homoseksualais Praterio mieste, kuris buvo už kelių minučių pėsčiomis nuo jo namų. Tai yra prieštaringas teiginys, nes Bertlis pirmą kartą savo biografijoje paminėjo Vitgenšteiną 1973 m., ir kaip ir kiti Vitgenšteino draugai Anglijoje, neigė, kad Vitgenšteinas buvo homoseksualus. Bertlis rašo, jog informaciją gavo iš Vitgenšteino draugų: 1920 m. gegužę architektas Polas Engelmanas (Paul Engelman)rašė: „Aš nuolat galvoju apie savo gyvenimą ir ši mintis man vis dar neduoda ramybės. Aš krentu į dugną. Tikiuosi jūs niekada nebūsite tokioje padėtyje". Literatūros vykdytojai pagrasino imtis teisinių veiksmų siekdami, kad nebūtų paskelbtos Bertlio knygos.

1920 m. Vitgenšteinas įsidarbino pradinių klasių mokytoju Tratenbache. Pirmuosiuose savo laiškuose, jis rašė, jog šis miestelis nuostabus, tačiau jau 1921 m. spalio mėnesį savo laiške Raselui rašė: „Aš vis dar Tratenbache. Esu nuolatos apsuptas šlykštumo ir niekingumo. Aš žinau, kad niekur nėra idealių žmonių, tačiau čia jie daug labiau niekam tikę ir neatsakingi nei kur kitur.“ Greitai Liudvigas tapo miestelio gyventojų apkalbų objektu, kurie geriausiu atveju laikė jį ekscentrišku. Jis nesutarė ir su kitais mokytojais; nusprendęs, kad jo būste per ne lyg triukšminga, pasistatė lovą mokyklos virtuvėje. Jis mokė su entuziazmu, netgi vėlai naktį, kas nepatiko mokinių tėvams, tačiau, kai kurie berniukai Liudvigu iš tiesų žavėjosi; jo sesuo Hermina stebėdavo jo pamokas ir teigė, kad berniukai „tiesiog lipdavo vienas ant kito, trokšdami, kad mokytojas būtent juos pasirinktų atsakinėti“. Prasčiau besimokantiems jis tapo tikru tironu. Pirmosios dvi kiekvienos dienos valandos buvo paskirtos matematikai – valandos, kurias, pasak Monko (Monk), kitais metais mokiniai prisimindavo su siaubu. Jie sakydavo, kad jis mušdavo berniukus lazda ir trankydavo jiems per ausis, tampydavo mergaitėms plaukus; tais laikas toks elgesys su berniukais nebuvo neįprastas, tačiau, kaimiečių nuomone, jis persistengė, taip elgdamasis su mergaitėmis; iš mergaičių niekas nesitikėjo, kad jos suprastų algebrą, o tuo labiau gautų antausius dėl jos. Monkas rašė, jog atmetus kūniškas problemas, mokytojas (Vitgenšteinas) greitai tapo miestelio legenda šaukdamas „Kopūstų salotos“, kuomet direktorius grodavo pianinu ir „Nesąmonė“, kai kunigas atsakinėdavo į klausimus.

Traktato išleidimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kol Vitgenšteinas gyveno izoliuotoje Austrijoje, Traktatas buvo publikuojamas su dideliu susidomėjimu, pirmiausia Vokietijoje 1921 m. Loginis-Filosofinis traktatas Vilhelmo Ostvaldo (Wilhelm Ostwaldo) Gamtos filosofijos metraščiuose, tačiau Vitgenšteinas nebuvo patenkintas rezultatais ir apkaltino jį piratavimu. Raselas sutiko parašyti įvadą ir paaiškinti, kodėl tai svarbu, nes kitaip jis nebūtų paskelbtas. Buvo sunku ar net neįmanoma suprasti ar Vitgenšteinas buvo žinomas filosofas. Bet Vitgenšteinas nebuvo patenkintas Raselo pagalba. Jis prarado pasitikėjimą Raselu susirado jį ir vertė jaustis iš esmės nesupratusiam traktato.

G. E. Mūras pasiūlė traktatui Loginę-filosofinę antraštę. Iš pradžių buvo sudėtinga rasti leidėją angliškam vertimui, kadangi Vitgenšteinas užsispyrė, kad angliškas leidimas pasirodytų be Raselo įžangos; Kembridžo leidykla atsisakė šio projekto būtent dėl šios priežasties. Galiausiai 1922 m. su Vitgenšteinas buvo susitarta, jog Keganas Paulas (Kegan Paul) išspausdintų dvikalbį leidimą su Raselo įžanga ir Ramsio-Ogdeno vertimu. Būtent šį vertimą patvirtino Vitgenšteinas, tačiau jame galima rasti daugelį klaidų. Tuo metu Vitgenšteinas prastai mokėjo anglų kalbą, o Ramsis buvo neseniai vokiečių kalbą išmokęs paauglys, todėl filosofai dažnai mieliau naudoja 1961 m. Deivido Pirso (David Pears) ir Brajano MacGineso (Brian McGuinness) vertimą.

Traktato tikslas yra atskleisti ryšį tarp kalbos ir pasaulio: tai ką galime pasakyti ir tai ką galime parodyti. Vitgenšteinas teigia, kad kalba yra pagrindinė loginė struktūra, struktūra numatanti ribas tarp to, kas gali būti pasakyta prasmingai. Kalbos riba Vitgenšteinui yra minties riba. Daug kas filosofijoje apima mėginimus pasakyti neapsakomai ir pagal prasmę nepagalvojamai: „ką mes galime pasakyti, visi gali būti tai pasakę“, teigia Vitgenšteinas. Viskas išskyrus – religiją, etiką, estetiką, mistiką – gali būti aptarta. Jie patys nėra absurdiški, bet apie juos kalbėti būtų absurdiška. Pratarmėje jis rašė: „knyga bus rašoma apie ribotą mąstymą arba tiksliau – ne mąstymą, bet minčių išraišką, nes nurodant ribotą mąstymą mes turėtume sugebėti mąstyti abipusiškai apie šį terminą (mes turėtume turėti galimybę apgalvoti, kas negali būti apgalvota)“.

Knyga skirta paaiškinti kalbą taip, jog ji būtų suprasta, kaip pasaulio struktūros atspindys („teiginys yra tikrovės atvaizdas“). Ji yra 75 puslapių ilgio, „joje buvo išspausta viskas kiek tik galima“- sakė Odgen ir pristatė 7 skyrius (1-7), su pogrupiais (1, 1.1, 1.11.):

  1. Pasaulis yra viskas kas yra šiuo atveju.
  2. Kas yra reikalas – faktas- yra reikalų egzistavimas valstybėje. Loginio vaizdo faktai yra mintys.
  3. Mintis yra reikšmingas pasiūlymas.
  4. Teiginys, yra tiesa- funkcija elementarių teiginių.
  5. Bendra tiesos formos funkcija: Tokia yra bendra pasiūlymo forma.
  6. Ko mes negalime kalbėti, tą turime nutylėti.

Franko Ramsio vizitas, Puchbergas[taisyti | redaguoti kodą]

1922 m. rugsėjį Vitgenšteinas perėjo į vidurinę mokyklą, esančią netolimame kaime Hasbache, bet žmonės jame pasirodė iš ties labai blogi: „Šie žmonės nėra visai žmonės, bet tik pasibjaurėtinos kirmėlės“, taip jis rašė savo draugams, po mėnesio jis iš ten išsikraustė. Lapkritį jis pradėjo dirbti kitoje pradinėje mokykloje Puchberge Schneebergo kalnuose. Ten jis jautėsi labai nelaimingas, teigė, jog ketvirtis ten gyvenančių kaimo gyventojų gyvuliai, o tik 3 ketvirčiai – žmonės. Jis neturėjo su kuo pakalbėti filosofiškai, o tai jį gniuždė. Frankas Ramsis atvyko jo aplankyti 1923 m. rugsėjo 17 d., aptarti Traktato, jis sutiko parašyti recenziją. Laiške į namus jis pranešė, jog Vitgenšteinas kukliai gyvena viename mažame kalkėmis balintame kambarėlyje, kuriame vietos yra tik lovai, prausyklei, mažam stalui, ir vienai mažai kėdei. Ramsis pasidalino su juo vakariene, žinoma, duona, sviestu ir kakava. Vitgenšteinas mokykloje dirbo nuo 8 iki 12 valandos ir turėjo laisvas popietes. Prieš grįždamas, Ramsis ragino Vitgenšteino draugus taip pat įkalbėti Vitgenšteiną grįžti į Kembridžą, toliau nuo nedraugiškos aplinkos, kurioje jis buvo. Ramsis pagalbos sulaukė tik iš jo šeimos. Jis rašė Meinardui Kynui: “Vitgenšteino šeima yra labai turtinga ir labai dėl jo susirūpinus. Jie pasiruošę jam duoti pinigų ir padaryti bet ką, kad tik galėtų padėti, bet jis atstumia visą jų pagalbą. Netgi kalėdines dovanas ar ligoniams skirtą maistą, gautą kai jis sirgo, Vitgenšteinas atsiųsdavo atgal. Tai darė ne todėl, kad dovanos būvo blogos kokybės, bet todėl, kad jis nenorėjo pinigų, kurių neužsidirbo pats… Tai pasigailėtina.”

Haidbauer incidentas, Oterholas[taisyti | redaguoti kodą]

Vitgenšteinas 1924 m. rugsėjį vėl perėjo į kitą mokyklą Otterholą (Otterhal) netoli Tratenbacho. Socialistinių pažiūrų mokyklos direktorius Džozefas Putras (Josef Putre) tapo Vitgenšteino draugu. Tuo metu Vitgenšteinas buvo parašęs 42 puslapius tarimo ir rašybos žodyno vaikams Wörterbuch für Volksschulen, kuris buvo išspausdintas Vienoje 1926 m., išleistas Hölder-Pichler-Tempsky. Tai vienintelė jo knyga neskaitant Traktato, kuri buvo išleista jam esant gyvam. Pirmasis leidimas buvo parduotas 2005 m. už £75,000.

Ir toliau Vitgenšteinas buvo apkalbamas dėl to, jog labai daug reikalavo iš vaikų. Džozefas Haidbaueris buvo 11 metų mokinys, kurio tėvas buvo miręs, o mama dirbo kambarine. Jam sunkiai sekėsi mokytis ir vieną dieną Vitgenšteinas trenkė jam 2 ar 3 kartus per galvą, dėl ko vaikas apalpo. Vitgenšteinas nunešė mokinį pas direktorių ir greitai pasišalino iš mokyklos, kad nesusidurtų su tėvais. Tačiau susitiko Herį Piribauerį, kuris jis buvo atsiųstas į klasę, kai nualpo Haidbaueris. Vitgenšteinas anksčiau buvo stipriai patempęs Piribauerio dukrai už ausų, o tai jai sukėlė kraujavimą. Piribaueris sutikęs Vitgenšteiną koridoriuje pasakė, jog jis yra ne mokytojas, o žvėrių treneris, todėl jis eina iškvieti policijos. Piribaueris stengėsi jį sulaikyti, tačiau, policijos komisariatas buvo tuščias, o kai jis kreipėsi į policiją kitą dieną, jam pranešė, jog Vitgenšteinas dingo 1926 m. balandžio 28 d. Vitgenšteino atsistatydinimo rašte vietos inspektoriui Vilhelmui Kundtui, kuris įkalbinėjo pasilikti, pareiškė, jog jo „mokytojavimo dienos“ baigėsi. Teismo sprendimas buvo priimtas gegužę, kuomet teisėjas padarė psichologinę išvadą; rugpjūtį Vitgenšteinas gavo laišką iš draugo Liudvigo Henselio (Ludwig Hänsel), kuriame teigima, jog Liudvigas girdėjo, kas įvyko tačiau nežino nieko, kas nutiko po to. Aleksandras Vo (Alexander Waugh) rašė, jog Vitgenšteino šeima ir jų pinigai galėtų, jam padėti viską užglaistyti. Vo rašė, jog Haidbaueris mirė greitai po to, nuo hemofilijos; Monk teigė, jog jis mirė nuo leukemijos, kai jam buvo 14 metų. Po 10 metų Vitgenšteinas pasirodė namuose, tų šeimų, kurių vaikus jis sužeidė. Jis norėjo asmeniškai atsiprašyti. Vitgenšteinas apsilankė 4 vaikų šeimose, įskaitant ir Hermino Piribauerio šeimą.

Haus Wittgenstein[taisyti | redaguoti kodą]

Norėdama prablaškyti Vitgenšteiną po incidento sesuo Margaret pakvietė jį padėti kurti naują jos namo dizainą Vienoje. Polas Engelmanas buvo namo architektas, Vitgenšteinas jį pažinojo nuo tada, kai karo metu jie kartu buvo apkasuose. Vitgenšteinas padėjo jam su projektu ištisus 2 metus. Jis pritvirtino langus, duris, radiatorius reikalaudamas, jog kiekviena detalė būtų padaryta tiksliai kaip numatyta. Kai namas buvo beveik prie pabaigos jis lubas pažemino 30 mm, kad kambarys įgytų proporcijas, kokių jis ir norėjo. Margareta buvo užsispyrusi ir norėjo užmokėti Vitgenšteinui už darbą, tačiau jis nenorėjo klausyti. Tuomet ji nupirko jam loterijos bilietą, tikėdamasi, taip jam sumokėti. Namas buvo pabaigtas 1928 m. gruodį.

1929–1941: Tarybos narystė Kembridže[taisyti | redaguoti kodą]

Doktorantūra ir koledžo tarybos narystė[taisyti | redaguoti kodą]

Ramsio ir kitų raginamas, 1929 m. Vitgenšteinas grįžo į Kembridžą. Keinsas savo laiške rašė: Ką gi, Dievas atvyko. Pasitikau jį 17:15 traukinyje. Nepaisant šlovės, neturėdamas reikiamo mokslinio laipsnio, Vitgenšteinas Kembridže dirbti negalėjo, todėl paraiškoje savo mokslinį laipsnį pavadino aukštesniuoju bakalauru. Raselas pasakė, jog jam dirbant dėstytoju pakako daktaro laipsnio, taigi paragino Vitgenšteiną apsiginti šį laipsnį ir disertacijai pasirinkti savo žymųjį Traktatą. 1929 m. Raselas ir Mūras išnagrinėjo Traktatą. Darbo gynimui baigiantis, Vitgenšteinas patapšnojo egzaminatoriams per pečius ir pasakė: Nesijaudinkite, aš žinau, kad jūs niekad to nesuprasite. Džordžas Mūras savo egzaminatoriaus ataskaitoje rašė: Aš manu, jog tai – genialus darbas. Bet net jeigu aš ir visiškai klystu ir tai yra nieko vertas darbas, vis tiek, jis viršija standartinius reikalavimus daktaro laipsniui apginti. Vitgenšteinas buvo paskirtas dėstytoju ir tapo Kembridžo Trejybės koledžo tarybos nariu.

Anšliusas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1936 m. Vitgenšteinas metus gyveno Norvegijoje, kur dirbo su Filosofiniais tyrinėjimais. 1938 m., lankydamas Airijoje draugą Maurisą Okonorą Driurį (Maurice O'Connor Drury), Vitgenšteinas apmąstė savęs ugdymą bei ketino atsisakyti filosofijos. Vizitas Airijoje tuo pačiu buvo ir atsakas į Airijos ministro pirmininko, Imono de Valeros (Eamon de Valera), kuris taip pat buvo ir matematikos mokytojas, kvietimą atvykti. De Valera tikėjosi, jog Vitgenšteino atvykimas galėtų prisidėti prie pažangiosios matematikos akademijos vystymosi.

Kol 1938 m. kovą Vitgenšteinas buvo Airijoje, Vokietija aneksavo Austriją, prijungdama ją prie nacistinės Vokietijos. Iki tol Austrijos pilietis, Vitgenšteinas dabar tapo išsiplėtusios Vokietijos piliečiu ir žydu pagal 1935 m. Niurnbergo rasinį įstatymą, kadangi jo trijų kartų seneliai buvo žydai. Niurnbergo įstatymas suskirstė žmones į žydus, jeigu jie turėjo trečios ar ketvirtos kartos senelius žydus, ir į mišraus kraujo žmones, jeigu jie turėjo vienos ar dviejų kartų prosenelius žydus. Be kita ko (inter alia), tai reiškė, jog Vitgenšteinų teisės, tokios kaip santuoka ar lytinių santykių turėjimas, darbovietės pasirinkimas, buvo apribotos.

Po Anšliuso Paulius beveik iš karto išvyko į Angliją, o vėliau į Jungtines Valstijas. Naciai išsiaiškino jo santykius su Hilde Šania (Hilde Schania), aludario dukra, su kuria jis turėjo du vaikus, bet buvo nevedęs (tą padarė vėliau). Hildė buvo ne žydė, todėl Pauliui buvo įteiktas šaukimas į teismą už rasinį išniekinimą (Rassenschande). Jis niekam nepranešė apie išvykimą iš šalies, išskyrus Hildei, kuri sutiko vykti kartu. Jie išvyko taip greitai ir tyliai, jog kurį laiką žmonės manė, jog Paulius buvo ketvirtas nusižudęs brolis Vitgenšteinas.

Likus kelioms dienoms iki invazijos į Lenkiją, Hitleris Vitgenšteino broliams ir seserims suteikė mišraus kraujo (mischling) žydų statusą. 1939 m. dėl statuso pakeitimo Hitleriui buvo pateikta 2100 prašymų, iš kurių jis pripažino tik 12. Antonis Gotliebas rašė, jog pretekstas buvo jų senelis, Vokietijos princo nesantuokinis sūnus, kuris leido Reihsbankui (tuo metu tai buvo centrinis Vokietijos bankas) Šveicarijoje iš Vitgenšteinų reikalauti aukso, užsienio valiutos bei turimų akcijų. Margarita, tapusi Amerikos piliete santuokos su amerikiečiu dėka, buvo ta, kuri pirmoji pradėjo derybas dėl savo senelių rasės statuso, kaip pagalbinė priemonė derybose buvo naudojami šeimos pinigai. Paulius pabėgo į Šveicariją, o po to 1938 m. į Jungtines Valstijas. Jis nesutiko su vedamomis derybomis, todėl susitarė su broliais ir seserimis dėl savo dalies atsiėmimo. Po karo, dėl savo koncerto į Vieną atvykęs Paulius neaplankė mirštančios sesers Herminos bei nuo to karto nebepalaikė ryšių su Liudvigu ir Margarita.

Filosofijos profesorius[taisyti | redaguoti kodą]

Po to, kai Mūras 1939 m. atsistatydino iš filosofijos katedros vadovo pareigų, naujuoju vadovu buvo išrinktas Liudvigas; vėliau jam buvo suteikta ir Britanijos pilietybė. Tų pačių metų liepą jis vyko į Vieną padėti savo seserims, kartu vienai dienai nuvyko į Berlyną, kad susitiktų su Reichsbanko atstovu. Po to jis nukeliavo į Niujorką įtikinti Polą grįžti, mat jo sutikimo trūko norint pabaigti bylą. Išsilaisvinimas (Befreiung) buvo suteiktas 1939 m. rugpjūčio mėnesį. Savaitę arba beveik prieš pat karą Vitgenšteino šeima užrašė naciams didelę dalį savo turto, įskaitant ir 1.7 tonos aukso. Vertinant pagal 2009 m. kainas, vien aukso vertė būtų apie 60 milijonų JAV dolerių.

Po darbo Vitgenšteinas dažniausiai atsipalaiduodavo kino teatre, žiūrėdamas filmus apie laukinius Vakarus, kur jis mėgdavo sėdėti labai arti ekrano. Filosofas taip pat mėgo skaityti detektyvus. Normanas Malkolmas (Norman Malcolm), vienas iš artimiausių Vitgenšteino draugų, rašė, kad jis išskubėdavo į kiną vos tik baigdavo dėstyti paskaitą. Kai studentai pradėdavo judinti savo kėdes, jis meldžiamu žvilgsniu pažiūrėdavo į draugą ir žemu tonu paklausdavo: Ar eitum su manim į kiną?. Pakeliui Vitgenšteinas nusipirkdavo bandelę arba pyragėlį su lašinukais ir žiaumodavo jį žiūrėdamas filmą”.

Tuo metu Vitgenšteino požiūris į matematikos pagrindus labai pasikeitė. Anksčiau jis galvojo, kad logika gali suteikti tvirtus pamatus ir jis netgi manė atnaujinti Bertrano Raselo (Bertrand Russell) ir Alfredo Vaithedo (Alfred North Whitehead) veikalą Principia Mathematica. Dabar jis neigė, kad yra kokių nors matematinių faktų, kuriuos galima atrasti, taip pat jis neigė, kad matematikos reiškiniai galėjo būti teisingai suvokiami realiai. Jis dėstė daugybę matematikos paskaitų. Yra išleista knyga, kurioje įamžintos Vitgenšteino paskaitos ir diskusijos su keliais studentais, tarp kurių buvo ir jaunasis Alanas Tiuringas (Alan Turing).

1947–1951: Paskutinieji metai[taisyti | redaguoti kodą]

1947 m. Liudvigas atsisakė profesoriauti Kembridžo universitete, norėdamas daugiau dėmesio skirti rašymui. 1947 ir 1948 metais vyko į Airiją; 1949 m. balandį pakviestas buvusio studento Normano Malkolmo (Norman Malcolm) išvyko į Niujorką, tačiau laiške jam rašė: „ Nuo kovo pradžios nieko nenuveikiau ir net neturėjau jėgų ko nors imtis”. Dubline daktaras Liudvigui buvo diagnozavęs mažakraujystę ir nurodė gerti vaistus, tačiau Amerikoje jam vėl pablogėjo. Vitgenšteinas pasakė Malkolmui, kad bijo mirti čia: „Aš nenoriu mirti Amerikoje. Aš esu europietis. Noriu mirti ten. Koks buvau kvailys, kad čia atvykau! “. Sugrįžus į Londoną, Liudvigui diagnozuotas neoperuotinas prostatos vėžys, išplitęs į kaulų čiulpus. Jam buvo išrašytas estrogenas, kuris sukėlė diarėją, impotenciją ir kitus negalavimus.

Kelis mėnesius jis praleido Vienoje, kur 1950 m. vasario 11 d. mirė jo sesuo Hermina; jis ją lankydavo kiekvieną dieną, bet ji buvo vos pajėgi su juo bendrauti ar net atpažinti. Jis daug keliavo po Herminos mirties: į Kembridžą, Londoną, Oksfordą, Norvegiją. Galiausiai jis apsistojo daktaro namuose Kembridže, nes nenorėjo mirti ligoninėje. 1951 metų pradžioje buvo aišku, kad jam liko mažai laiko. Sausio 29 d. jis parašė naują testamentą, įvardydamas Rašą Rysą (Rush Rhees), kaip savo testamento vykdytoją.

Balandžio 16 d., 13 dienų prieš savo mirtį, jis parašė Malkolmui: „Keistas dalykas nutiko man. Maždaug prieš mėnesį aš pajutau, kad mąstau teisinga filosofine linkme. Aš esu visiškai tikras, kad daugiau niekada negalėsiu šito pakartoti. Tai pirmas kartas po daugiau nei 2 metų, kai uždanga, blokavusi mano mąstymą, pakilo. Žinoma, dirbu dar tik 5 savaitės ir galbūt rytoj viskas bus baigta, bet dabar tai mane palaiko ir drąsina”. Balandžio 26 dieną buvo jo 62 gimtadienis. Kitos dienos popietę jis išėjo pasivaikščioti ir vakare labai blogai pasijuto; daktaras pasakė, kad gyventi Liudvigui liko tik keletas dienų, o šis atsakė: „Gerai!“.

Daktaro žmona Joana budėjo šalia Liudvigo jo mirties naktį. Prieš prarasdamas sąmonę jis ištarė: „Pasakyk jiems, kad gyvenau nuostabų gyvenimą.“

1953: Filosofinių tyrinėjimų publikavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Filosofiniai tyrinėjimai buvo išleisti 1953 m. 2 dalimis. Didžioji dalis pirmosios knygos dalies paragrafų buvo parengti spausdinimui dar 1946 m., tačiau Liudvigas atsiėmė rankraštį. Antroji, trumpesnioji dalis, buvo pridėta jo leidėjų. Vitgenšteinas Filosofiniuose tyrinėjimuose kviečia skaitytoją pamąstyti apie kalbos daugialypiškumą, jos dalių vystymasį bei funkciją. Jis teigia, kad problemos kyla iš neteisinga linkme nukreiptų filosofų pastangų svarstant žodžių reikšmes nepriklausomai nuo jų konteksto bei gramatikos. Problemos atsiranda, kai kalba yra prievarta ištraukiama iš savo natūralios terpės ir pašalinamos visos konteksto detalės.

Didžiąją jo veikalo dalį sudaro patarimai, kaip išvengti tokių analizės klaidų, tam kad filosofinės problemos pamažu išnyktų.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]