Izidorius Pocius
| Izidorius Pocius | |
|---|---|
| Gimė | 1864 m. sausio 22 d. Balandžiai, Eržvilko valsčius, Rusijos imperija |
| Mirė | apie 1935 m. Eržvilko apylinkės, Lietuvos Respublika |
| Tautybė | žemaitis/lietuvis |
| Tėvas | Antanas Pocius |
| Motina | Veronika Povilaitytė-Pocienė |
| Sutuoktinis (-ė) | nevedęs |
| Veikla | knygnešys, pauparis |
| Žinomas (-a) už | Eržvilko apylinkių knygnešys |
Izidorius Pocius (g. 1864 m. sausio 22 d. Balandžiai, Eržvilko valsčius – m. apie 1935, pravardė – Juzis) – pauparis ir daugiausia Tauragės apskrityje veikęs knygnešys.
Izidorius Pocius gimė neturtingoje valstiečių šeimoje.[1] Tėvas buvo kaimo muzikantas. Izidorius buvo antras vyriausias vaikas šeimoje ir didžiąją vaikystės dalį praleido Pagirių kaime, į kurį Pocių šeima persikraustė apie 1870 m. Izidoriui būnant devynerių gimdydama mirė motina, dauguma Izidoriaus brolių ir seserų mirė maži, dar prieš motinos mirtį. Jau keturiasdešimties sulaukęs tėvas netruko vesti antrąkart, su ja susilaukdamas daugiau vaikų, su kuriais Izidorius užaugo.
Ūgtelėjęs Izidorius įsijungė į knygnešių judėjimą. Apibūdinamas kaip drąsus, sumanus, gabus knygnešys. Bendradarbiavo su daugeliu buvusios Raseinių apskrities knygnešių – Jonu Švedu, Viktoru Alijošiumi, Juozu Sakalausku ir kitais. Padėdavo laikraščio Kryžius redaktoriui kun. Julijonui Jasienskiui, tuo metu dirbusiam Palangos progimnazijoje kapelionu, pristatyti rankraščius Mažosios Lietuvos leidėjams. Platino kitų knygnešių parneštas knygas, taip pat pats didelius kiekius parsinešdavo iš Mažosios Lietuvos. Jas įrišdavo ir išplatindavo buvusioje Raseinių apskrityje.
Įgudęs su knygnešystės amatu, jo mokė jaunesniuosius knygnešius. Yra išlikusių duomenų, kad padėjo būsimiems žymiems knygnešiams Jonui Pakatinskui-Katiliukui ir jo broliui Kazimirui įsijungti į judėjimą, nusivesdamas pirmąkart 1892 m. į Tilžę.
1893 m. Panevėžio policija iš I. Pociaus konfiskavo 46 liet. knygas, už ką pats knygnešys Vilniaus generalgubernatoriaus nubaustas mėnesiu arešto policijos areštinėje. Po penkerių metų vėl įkliuvo Šiauliuose su 9 knygomis, už ką Vilniaus generalgubernatorius 1898 m. gruodžio 14 d. skyrė 1 mėn. arešto policijos areštinėje. 1900 m. areštuotas Truskavoje, vėl rasta lietuviškų knygų. Policininkai varinėdami iš vienos daboklės į kitą jį smarkiai sumušė. Dėl sunkių arešto sąlygų ir mušimo visam gyvenimui liko neįgalus – neteko proto. Likusį gyvenimą vaikščiojo užsidėjęs knygnešio odinį krepšį ant pečių ir laikydamas aštuonbriaunę gumbuotą lazdą rankoje. Nuo 1928 m. sausio 1 d. paskirta 50 Lt knygnešio pensija. Amžininkų teigimu, pensiją jau protiškai neįgalus Izidorius greitai išleisdavo ir nuolat pritrūkdavo pinigų.
Mirė apie 1935 m. Tiksli mirimo vieta nėra žinoma, spėjama, kad palaidotas šeimos kape Eržvilko kapinėse. Vedęs nebuvo.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Benjaminas Kaluškevičius „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“, 2004 m. Vilnius, leidykla „Diemedis“;
- 1905 m. revoliucijos įvykiai Eržvilko valsčiuje
- Žemaitytė „Nenutapytas knygnešio portretas“.